Kauno policija pagaliau įvykdė turbūt didžiausią operaciją savo istorijoje, susižavėjimo raštą jai turėtų atsiųsti pats Chuckas Norrisas. 240 pareigūnų su šunimis, ginklais, ašarinėmis dujomis ir benzininiais pjūklais šturmavo neįveikiamą nusikaltėlių bunkerį ir „įvykdė teisingumą“.

Žinoma, tokios pajėgos buvo mestos, tikintis įnirtingo atsišaudymo, gal net pati Auksinė mergaitė ten turėjo tratinti iš kalašnikovo, tačiau ji, pamačiusi tokį rūpestį jos gerove, labai apsidžiaugė, pradėjo spiegti iš laimės, išsyk užsimetė antklodę ant galvos, kad niekas jos patenkinto veido nematytų, ir leidosi neperšaunama liemene pasipuošusios motinos, padedant „Roleksu“ prisidengusio advokato, nunešama į mašiną. Pati kur jau paeis, tokia laimė, toks teisingumas, ką čia pati paeisi. Policijai beliko išnešti kitus namuose ir aplink juos buvusius žmones kaip kokias sofas, ir – darbas baigtas.

Visi sutartinai pasidžiaugė tokiu nesmurtiniu vaiko „perdavimu“, tik kažkokie danai liko nustebę, bet danai juk nežino, kaip mes čia gyvename, ir mūsų teisėtvarkos subtilumų irgi nežino. Teismų nutartis reikia vykdyti, sako tvarkos šalininkai. Tad gal šios pajėgos sumaišė adresus, o pakeliui įvykdė dar vieną „teisingumo aktą“? Žinoma, sutapimas, kad tai vyko Seimui ruošiantis svarstyti labai svarbius energetikos reikalus ir dar didesnis sutapimas, kad tai vyko pedofilijos bylos tolesnio svarstymo išvakarėse. Juk sutapimai, ar ne? Mergaitė, šiaip ar taip, jau laimės viršūnėje, net švelnias motinos rankas mato aštuonias, o tai tik jos „grįžimo į normalų gyvenimą“ ženklas.

Lieka pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis mažiau smurto, kad, netaikant smurto, įmanoma įsiveržti į privačius žmonių namus, išdaužyti langus, išlaužti duris, užmesti antklodę ant galvos vaikui kaip kokiam pasiutusiam šuniui ir klykiantį vaiką nesmurtiškai išgabenti į įslaptintą vietą, kur jis matys tik draugiškus jį saugančių policininkų veidus. Tiesa, pedofilijos byla, dėl kurios visa košė ir užvirė, nebaigta, bet kam tai rūpi, štai visi pagrindiniai liudininkai ar dalyviai jau anapilyje ar „įslaptintose vietose“. O kai nėra žmogaus, nėra ir problemos, kaip išmintingai teigė draugas Stalinas.

Gyvename teisinėje valstybėje, dažnai sakoma. Sakantiesiems priminkime, kad teisinė valstybė buvo ir hitlerinė Vokietija. Dabar pacituokime žymų teisininką, hab. dr. Valentiną Mikelėną: „Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis. Teisės ir moralės santykio problema svarbi aptariant ne tik teisės turinį, bet ir kalbant apie teisės taikymą. Sunku tikėtis, kad žmonės gerbs teisės taikymo aktą, kurį priėmė moralinio autoriteto neturintis asmuo.“ Ir dar: „Taip ir teisė – ja remiantis, galima kurti, bet galima ir griauti. Genocidas, rasinė segregacija, holokaustas, masiniai trėmimai, daugybė kitų su žmoniškumu nesuderinamų žiaurumų buvo vykdoma remiantis teise.“ Ir dar: „Teisės ir moralės atskyrimas atima iš teisės jos moralinį autoritetą ir leidžia manipuliuoti teise bei teisės taikymu nebesibaiminant sulaukti neigiamo moralinio vertinimo ar pasmerkimo. Kartu tai veda prie amoralaus elgesio įteisinimo ir, be jokių abejonių, skatina visuomenės demoralizaciją.“

Matyt, tie su šunimis ir nesmurtiniais benzininiais pjūklais šių tekstų nebuvo skaitę. Dabar paskaitys, ateis atsiprašyti, gal net langus Garliavoje sudės, o mergaitė gražiai sau gyvens su aštuonranke mama, kuri taip subtiliai ir nesmurtiškai ją susigrąžino. Juk tik pašaukė ir ji pati atbėgo. Ir bus gražu mūsų teisinėje Lietuvoje ir niekas nesupras, ko jūs ir mes dar stovime prie prezidentūrų arba rašome į laikraščius apie tai, kas mums nesankcionuotai skauda.