„Apgailestauju, kad Michailo Gorbačiovo, tuometinio Sovietų Sąjungos prezidento ir vyriausiojo karinių pajėgų vado, atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl aplaidaus vado pareigų vykdymo, nors tokia atsakomybė aiškiai numatyta Baudžiamajame kodekse“, – antradienį Seime sakė R. Povilaitis.
„Suprantantiems Sovietų Sąjungos hierarchinę struktūrą akivaizdu, kad Sovietų Sąjungos gynybos ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės saugumo komitetui pavaldžių pajėgų kariniai veiksmai negalėjo vykti be aukščiausio politinio ir karinio lygmens sprendimų“, – teigė jis.
R. Povilaitis prisiminė, kad pradėjęs kelti M. Gorbačiovo atsakomybės klausimą, sulaukė Generalinės prokuratūros rašto, kuriame, be kita ko, buvo detaliai išdėstyta prokurorų nepriklausomumo doktrina ir draudimas daryti bet kokį poveikį prokuratūrai.
„Man, kaip nukentėjusiajam, tai buvo aiškiai suprantamas signalas: neik toliau, nesikišk, nekelk klausimų. Nors man nebuvo pareikštas joks formalus kaltinimas, šio rašto turinys ir tonas buvo akivaizdžiai nukreiptas į tai, kad atgrasytų mane nuo tolesnio gilinimosi į Sausio 13-osios bylą“, – sakė R. Povilaitis.
„Tai buvo ne teisinis dialogas su nukentėjusiuoju, o institucinis perspėjimas tylėti. Tokią žinutę suvokiau ne kaip pavienį nesusipratimą, o kaip institucinio požiūrio problemą“, – pridūrė jis.
Laisvės gynėjo sūnus pabrėžė, jog nukentėjusiojo teisė kelti klausimus nėra spaudimas prokuratūrai.
Jis taip pat priminė, kad Sausio 13-osios ikiteisminis tyrimas ne kartą buvo sustabdytas, o apie šiuos sprendimus šimtai nukentėjusiųjų ir kitų proceso dalyvių nebuvo informuoti.
„Šis faktas buvo nustatytas pačios Generalinės prokuratūros atlikto vidaus vertinimo metu po mano kreipimosi. Nepaisant to, nuspręsta nepradėti tarnybinio patikrinimo, apsiribojant vidinių aplinkybių įvertinimu. Sausio 13-osios bylos sustabdymas, neinformuojant kelių šimtų nukentėjusiųjų, nėra procedūrinė smulkmena – tai pasitikėjimo teisingumu klausimas“, – sakė R. Povilaitis.
Kita vertus, jis dėkojo Generalinei prokuratūrai, vis dėlto užbaigusiai ikiteisminį tyrimą Sausio 13-osios baudžiamojoje byloje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, priėmusiai galutinį sprendimą, „kad Sausio 13-osios byloje nukentėję asmenys turi teisę siekti žalos atlyginimo ir po M. Gorbačiovo mirties“, savo advokatams, kurie ėmėsi sudėtingų bylų.
Pernai spalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė, jog Sausio 13-osios byloje nukentėjusiais pripažinti asmenys gali siekti žalos atlyginimo ir po kaltininko mirties.
Civilinėje byloje Sausio 13-osios aukų artimieji siekia prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą iš buvusio SSRS vadovo, mat šis, būdamas sovietų ginkluotųjų pajėgų vadas, nesiėmė priemonių, kad prieš beginklius žmones nebūtų padaryti karo nusikaltimai. Bylos nagrinėjimo metu M. Gorbačiovui mirus, ieškovai siekia, kad pareiga atlyginti neturtinę žalą pereitų jo įpėdiniams.
Dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Sausio 13-osios byloje nuteisti yra 67 buvusių sovietų karių ir karininkų. Tarp jų yra ir dabar jau miręs buvęs sovietų gynybos ministras Dmitrijus Jazovas.
Dauguma kaltinamųjų šioje byloje nuteisti už akių, nes Rusija ir Baltarusija atsisakė juos išduoti.
Pasak R. Povilaičio, po 35 metų dar ne visos laisvės kovos yra baigtos.
„Kodėl Lietuvoje, praėjus 35 metams po Sausio 13-osios, vis dar yra gatvių, įamžinančių sovietų karinių oro pajėgų pulkininko Jurijaus Gagarino vardą?“ – klausė jis.
„Sovietų aukšto rango karininko, karinės aviacijos, karinių naikintuvų piloto ir instruktoriaus atminimą menančias gatves iki šiol galime rasti Vilniaus ir Pasvalio rajonuose. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra konstatavęs, kad J. Gagarino gatvės pavadinimas pažeidžia Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymą“, – pridūrė Laisvės gynėjo sūnus.
Kalbėtojo teigimu, šiandien valstybę taip pat vėl tenka ginti nuo kitos armijos – neapykantą ir sąmoningai melą skleidžiančios botų armijos, kiršinančios visuomenę ir siekiančios pakirsti pasitikėjimą valstybės institucijomis, demokratija.
„Kai politinėje retorikoje pradedama ieškoti priešų vietoj sprendimų, kai normalizuojama neapykanta ir visuomenės kiršinimas, tai jau nebėra nuomonių įvairovė – tai pavojus demokratijai. Kai neapykantos skleidėjai ir kurstytojai patenka į valdžią, valstybė pradedama griauti iš vidaus“, – sakė R. Povilaitis.
Jis pabrėžė, kad Sausio 13-oji įpareigoja visuomenę būti budriai ne tik prieš išorės agresiją, bet ir prieš demokratijos ardymą iš vidaus.
„Šiandien nacionalinį transliuotoją norima padaryti patogų – tokį, kuris nekeltų nepatogių klausimų. Tačiau tą akimirką, kai visuomeninis transliuotojas tampa patogus politikams, jis nustoja būti visuomeniniu“, – pažymėjo kalbėtojas.
BNS rašė, kad valdantieji siekia pakeisti LRT įstatymą, palengvinant nacionalinio transliuotojo direktoriaus atleidimą iš pareigų.
Antradienį Lietuva mini Laisvės gynėjų dieną.
1991 metų sausį sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
Sausio 13-osios naktį sovietų kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
1991 metų sausio 13-ąją žuvo ar nuo patirtų sužalojimų vėliau mirė Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Prie televizijos bokšto sužeistas Stasys Mačiulskas nuo sužeidimų ligoninėje mirė 1991-ųjų balandį.
Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.
Naujausi komentarai