Kartais verta prisiminti senas geras dainas. Viena iš jų – roko grupės "Antis" daina "Lietuvos valstybė", kurioje taikliai iliustruojama mūsų visuomenės padėtis Sąjūdžio laikais. Grupės nariai puikiai išmanė tarptautinę politiką ir sugebėjo įtaigai pateikti savo žinias plačiam gerbėjų ratui. Itin svarbu atkreipti dėmesį į šios dainos priedainį: "Lietuvos valstybė – pabandyk ištarti". Dainos autoriai pašiepia Vakarų europiečius, primindami niūrius Antrojo pasaulinio karo laikus, kai ir išnyko Lietuvos valstybė iš Europos žemėlapio, tačiau kartu išdidžiai skelbia ateities viziją – valstybės nepriklausomybės atkūrimą.

Pažvelgęs iš laiko perspektyvos į Sąjūdžio laikus ir perskaitęs Justino Dementavičiaus knygą "Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija", supranti, kad žodžius "Lietuvos valstybė" pirmiausia turėjo ištarti patys lietuviai, o po to šito veiksmo reikalauti iš užsieniečių, ir tai nebuvo taip paprasta – tiek XIX, tiek XX a.

Koncepcijos pagrindas

Nors skaitydamas susidarai įspūdį, kad autorius nesąmoningai nori knygos intrigą paskandinti pristatydamas įvairias politines teorijas, tačiau pamažu, kaip elektrikas, išsiaiškini tuos Lietuvos istorijos tarpsnius, kuriuose nebuvo kibirkšties ar kontakto, ir supranti, kokie sprendimai padėjo sukurti kibirkštį ar tinkamai sujungti elektros grandinę.

Dėl to svarbu išsiaiškinti du dalykus. Pirma, kuo svarbi valstybė tautos ir bendruomenių gyvenime. Antra, kaip deklaruojamas politiškumas. Valstybė – tai politinė valdžia, kurios tikslas – suvienyti bendruomenes ir užtikrinti savo galios išskirtinumą, nurodant vertybes ir kuriant bendrąją gerovę. Tada mūsų politiškumo sklaida įmanoma tik suvokiant bendrą viešą erdvę ir laikantis bendrų elgesio taisyklių, kurios leidžia įvardyti idėjas ir siekti jų įgyvendinimo. Ypatingas vaidmuo tenka kalbai, kuria vyksta debatai aktualiomis politinėmis temomis – ji kuria išskirtinę politinę tapatybę.

Politinių pokyčių greitis

Tai padeda dar kartą įvertinti roko grupės "Antis" dainos "Lietuvos valstybė" idėjinį užtaisą, kuris apibrėžė lietuviško politinio mąstymo ribas.

Lietuva – tai ne Rusija. Lietuvoje gyvenimas yra kitoks negu Rusijoje. Lietuvos istorija yra kitokia negu Rusijos. Dainoje itin pabrėžiamas lietuvių tautos apsisprendimas atkurti Lietuvos valstybę. Mūsų politinės minties brandą Kovo 11-osios išvakarėse parodo tai, kad Lietuvos valstybingumo svarbą įtvirtinti viešajame gyvenime prireikė daugiau nei poros metų.

Tam, kad būtų lengviau suvokti politinių pokyčių greitį, prisiminkime vieną istorinį faktą. Simonas Daukantas(1793–1864) buvo pirmasis, kuris nurodė modernios valstybės bruožus: valdžia, valdžios turėtojas ir teritorija. Ilgą laiką valstybės sąvoka, anot J.Dementavičiaus, kasdienėje kalboje dar nebuvo suprantama, todėl šalia jos buvo naudojama viešpatystės ir valstijos sąvokos. 1905-ieji laikomi lūžio periodu, kai valstybės sąvoka tapo visuotinai vartojamu politinės erdvės apibūdinimu, kuri apėmė teritoriją, administraciją ir tautą kultūrine bei ekonomine prasme.

Tam, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akte būtų suformuluotas sakinys apie Lietuvos valstybės atkūrimą, prireikė daugiau nei pusės amžiaus.

Rusijos įtaka

Aptariama J.Dementavičiaus knyga išskirtinė tuo, kad atskleidžia Rusijos politinės minties įtaką lietuvių intelektualams.

Tenka pripažinti, kad žlugus Abiejų Tautų Respublikai nebuvo kito pasirinkimo, tačiau tai leido nužymėti tam tikras lietuviškos tapatybės ribas. S.Daukanto atveju rusų slavofilizmo įtaka leido pabrėžti lietuvių, kaip senos už laisvę, lygybę kovojusios tautos, išskirtinumą, o Motiejaus Valančiaus atveju – lietuvių katalikybė tapo atsvara stačiatikybe pagrįstam rusiškumui ir caro bandymams pajungti Bažnyčią valstybiniams interesams.

Tam tikrą intrigą kuria ne Vladimiro Solovjovo teologinės minties įtaka krikščionims demokratams, o tautininkų pasisakymai tarpukariu, kurie atitinka kai kurias šiandienines aktualijas.

Laikraštyje "Vairas" (1924) Izidorius Tamošaitis straipsnyje "Dešiniųjų rusų planai" rašė: "Prie šio, galima sakyti, valstybės pagrindo supratimo tegali prieiti tik inteligentas, o ne visa liaudis. Tad nuo liaudies valdžios, nuo demokratijos, šia prasme suprastos ir prie suirimo bei žlugimo vedančios, euraziečiai visai atsisako. Jų nuomone, turi ir gali valdyti tik kultūringa, sąmoninga, ideinga mažuma."

Tarpukario drama

Šiandien sunku patikėti, kad tarpukario Lietuvoje partijų – liaudininkų, krikdemų, tautininkų – generuojama politinė mintis atvėrė kelią į valdžią komunistams. Kol krikdemai svarstė, kaip žmogaus veiklą nukreipti į Dievo malonės siekimą, o liaudininkai kūrė planus apie tai, kaip eilinių piliečių išsilavinimas turėtų padėti sukurti efektyvią ekonominę ir teisingą politinę tvarką, tautininkai kritikavo parlamentinę demokratiją ir teigė, kad tikrąją tautos dvasią gali atskleisti tik elitas, kuriam būtina besąlygiškai paklusti.

Tokios pažiūros neprieštaravo komunistų skelbiamoms idėjoms. Dėl to tenka pritarti knygos autoriui, kad rašytojų traukinys, važiavęs parvežti Stalino saulės, nebuvo nei vietinė, nei istorinė anomalija.

Dvi Lietuvos

J.Dementavičius savo knyga palietė jautriausias stygas, kurios dar kartą sukeltų emocinę konfrontaciją tarp Algirdo Mykolo Brazausko ir Vytauto Landsbergio šalininkų. Autorius neeskaluoja temos apie tai, kas griovė ir kas bandė išsaugoti Lietuvą Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje ar vėlesniais laikais. Tiesiog pateikia ir interpretuoja šių iškilių politikų naudojamą žodyną.

Verta prisiminti ir įsiklausyti į kai kurias politikų mintis, išsakytas dar 1989-aisiais. V.Landsbergis: "Tauta be suvereniteto – tauta be ateities." A.M.Brazauskas: "Lietuva, kaip Respublika Tarybų Sąjungos sudėtyje, federaliniais principais turi kurti savo ateitį, stiprinti savo suverenitetą." Takoskyra akivaizdi. Lietuvos komunistų partija savo programose kalba apie liaudį, o Sąjūdis – apie tautą. Vieniems – sovietinė Lietuva yra tolesnė valstybingumo tąsa, kitiems – okupacijos laikotarpis.

Kiekvienas skaitydamas J.Dementavičiaus knygą "Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija" gali pabandyti paieškoti atsakymo į klausimą, kodėl pagrindinėmis Lietuvos valdžios institucijomis – Vyriausybe, Seimu, teismais – yra nepasitikima, bet pasitikėjimo mandatas suteikiamas jų vadovams. Gal čia kaltas besąlygiškas tikėjimas elito išskirtinumu, kuris turi atskleisti dar nepažintą ir nesuvoktą tautos dvasią?