Dvidešimt vienerių R.K. ir dvidešimt ketverių K.G. yra lesbiečių pora. Jos jau daugiau nei trejus metus yra kartu. Abi sakosi supratusios, kad yra lesbietės, dar paauglystėje, rašo lrytas.lt.

Anot merginų, jų santykiai ir laisvalaikis beveik nesiskiria nuo įprastų porų gyvenimo. Merginos teigia, kad myli viena kitą, ir kad ateityje norėtų šeimos.

Tačiau tokie įvykiai kaip neseniai Vilniuje praėjęs gėjų paradas, pareikalavęs daug lėšų, skirtų eitynių dalyvių apsaugai, kartais verčia bijoti aplinkinių reakcijos.

- Ar jūsų tėvai žino apie jūsų orientaciją?

R.K.: Žino sesuo ir mama. Sesuo visuomet mane palaiko, o štai mamos reakcija buvo labai netikėta. Sužinojusi ji buvo rami, tačiau mačiau jos akyse daugybę klausimų ir viltį, jog tai galbūt kada nors pasikeis.

K.G.: Manieji nežino. Prieš kelerius metus pasakiau apie save sesei. Ji nuliūdo tik dėl to, jog šitiek metų turėjau slėpti savyje didžiausią skaudulį nedrįsdama prisipažinti.

Tėtis gal ir nutuokia, o mama mano, jog tai yra liga, todėl kol kas neapsiverčia liežuvis atsiskleisti.

- Kaip suprantu, glaudžiai bendraujate su homoseksualių žmonių bendruomene, turite daug draugių, kurios irgi yra lesbietės. Papasakokite trumpai apie tai, kokia ta bendruomenė?

K.G.: Daug spaudoje pasisakančių homoseksualų dedasi tokie rimti, verkšlena, jog jie siekia tik šeimos ir pripažinimo, tačiau nėra vien taip.

Tarp jų yra ir paleistuvių, kurie teminiuose klubuose lankosi dėl vienos nakties nuotykių. Bet lygiai taip pat ir paprastuose klubuose būna palaidūnų.

Netgi pažįstu susituokusią heteroseksualią porą, kurie, kartu atėję į teminius klubus, abu ieško nuotykių su tos pačios lyties asmenimis. Ir jiems gerai.

Šioje bendruomenėje nėra visi vieningi, kaip gali atrodyti: ne visi palaiko savus, ir tikrai labai maža dalis jų dalyvavo eitynėse. Tačiau yra ir tokių, kurie su tuo pačiu partneriu praleidžia visą gyvenimą, užaugina vaikų, ir klubuose net nesilanko.

- Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?

R.K.: Palinkėčiau kuo mažiau pasiduoti kitų įtakai. Būkite tolerantiški vieni kitiems ir rodykite tolerancijos pavyzdį vaikams bei jaunimui. Norėtųsi, jog neskubėtumėte smerkti tų, kurie jums pasirodė kitokie, nes neabejotinai už jūsų nugaros stovės žmogus, kuris darys tą patį. Linkiu kuo mažiau pilkumo, agresijos ir pagiežos.

K.G.: Norėtųsi, jog kiekvienas nuoširdžiai pats savęs paklaustų, ar tikrai jam visi yra lygūs, ir kad žmonės apskritai atsakytų į tai savais žodžiais, o ne nugirstais. Ir dar norėčiau pridurti vieno autoritetingo žmogaus žodžius - mes irgi už Lietuvą, vyrai. Už laisvą ir visiems vienodai jaukią.