Šviesaus atminimo krepšinio ikoną į paskutinę kelionę artimieji ir bendražygiai palydėjo taip, koks buvo ir jis pats – tyliai, pagarbiai, su gilia vidine ramybe
Šiandien giliai liūdi visa Lietuva, tačiau kartu jaučia ir beribį dėkingumą už kiekvieną akimirką, kai jo dėka jautėmės didingi ir vieningi.
V. Garasto treniruojamas Kauno „Žalgiris“ devintajame dešimtmetyje kūrė stebuklus, o jo vadovaujama atgimusios Lietuvos rinktinė iškovojo istorines olimpines bronzas. Tačiau už aikštelės ribų jis buvo kur kas daugiau nei strategas.
„Jį vadino tėvu nuo pirmų dienų“, – jautriais prisiminimais apie ilgametį bičiulį dalijosi krepšinio žurnalistas Vidas Mačiulis. Pasak jo, treneris puikiai žinojo visas žalgiriečių paslaptis ar silpnybes, tačiau niekada jų neviešino, nes visada išliko ištikimas savo komandai ir žmogiškumui.
Pats V. Garastas, net ir sulaukęs garbaus amžiaus, į gyvenimą žvelgė su šviesia išmintimi ir jam būdingu subtiliu humoru. Viešėdama „Sidabrinėje linijoje“ krepšinio ikona paliko įsirėžusius žodžius apie laikinumą:
„Gyvent reikia, laikytis, saugotis, nes po to labai ilgai būsit mirę... Plačiau reikia galvot“.
Nors legendinio trenerio kelionė žemėje baigėsi, jo įkvėpta pergalinga dvasia ir gilus pėdsakas Lietuvos sporto istorijoje gyvuos amžinai.
(be temos)