Lietuva Europai yra įkvepiantis pavyzdys. Toks teiginys skamba kaip kuriozas ar nevykęs juokelis? Tik ne tada, kai tai taria Arnoldas Pranckevičius, lietuvis, galintis didžiuotis įspūdinga karjera Europos Parlamente.

33-ejų A. Pranckevičius šiandien yra Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo patarėjas Rytų Europos kaimynystės politikos, Šiaurės ir Baltijos regiono strategijos klausimais, kuruojantis santykius su Rusija, Vakarų Balkanais ir Azijos šalimis. Jaunas vyras Europos Parlamente dirba jau antrą kadenciją ir tiki, kad, nepaisant nusivylimo, politika yra prasminga veikla. Apie kelius į politiką ir Lietuvą su juo kalbėjo "Vilniaus diena".

– Jūsų pareigos – itin skambios. O kokia yra jūsų kasdienybė, įprasta darbo diena Europos Parlamente?

– Kiekviena diena labai skirtinga, atnešanti naujų iššūkių, naujų nuotykių, nes tenka dirbti su labai ambicingomis ir dinamiškomis asmenybėmis. Mūsų, patarėjų, darbas priklauso nuo jų veiklos. Aš pats kuruoju užsienio politiką ir susiduriu su labai skirtingomis šalimis. Diena kupina ne tik pirmininko susitikimų su tų šalių vadovais, bet ir mano paties susitikimų su įvairių organizacijų atstovais, pvz., žmogaus teisių gynėjais, užsienio ambasadoriais, opozicijos lyderiais, aukštais kitų ES institucijų pareigūnais. Labai svarbus aspektas yra pozicijų derinimas su Parlamente dirbančiais komitetais, politinėmis grupėmis, delegacijomis, kitomis ES institucijomis bei valstybėmis narėmis.

Daug laiko skiriame susitikimams. Darbo diena nenuspėjama ir gana ilga – 12–14 valandų. 20 val. yra tradicinė darbo pabaiga, bet dažnai nepavyksta išeiti laiku. Be to, vienintelis laikas, kai gali susikaupti, atsakyti į dienos laiškus, prisivyti darbus, yra vakaras, kai niekas netrukdo. Taip pat tenka nemažai keliauti – beveik pusę laiko praleidžiu už Briuselio, o kadangi pats Europos Parlamentas yra keliaujantis, turime "malonumo" kiekvieną mėnesį važiuoti į Strasbūrą į plenarinę sesiją.

– Kiek valstybių kuruojate?

– Kažkada bandžiau skaičiuoti – turėtų būti 52. Bet jos viena kitai nelygios, pvz., Kosovas vienų ES valstybių yra pripažintas, kitų – ne, o Pietų Osetija, Abchazija, Padniestrė, Kalnų Karabachas – mūsų nepripažįstami regionai, tačiau vis vien reikalaujantys daug dėmesio. Prioritetinės šalys mano darbe yra Rusija, Kinija, Indija, Turkija, Ukraina, Gruzija, Moldavija, Serbija, Bosnija, Mianmaras, tačiau politinė darbotvarkė priklauso nuo įvykių ir nuo besikeičiančios situacijos.

– Kokius įdomiausius susitikimus su didžiomis asmenybėmis galėtumėte išskirti?

– Galėčiau daug išvardyti. O pirmiausia į galvą šauna susitikimas su stačiatikių patriarchu Bartolomėjumi Stambule, Šv. Jurgio bažnyčioje, – tai buvo lyg kelionė per istoriją. Religijoje laiko matai yra visai kitokie nei politikoje. Štai politikoje ketveri penkeri metai nusako politiko "gyvavimo" trukmę. O patriarchas mus nuvedė apžiūrėti dviejų šventųjų, mirusių III–IV a., palaikų, dėl kurių pervežimo iš Romos pavyko susitarti per tūkstantį metų tik Jono Pauliaus II laikais.

Prieš trejus metus netikėtai teigiamai nustebino susitikimas Maskvoje su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. Buvome nusiteikę sunkiam pokalbiui, mano pirmininkas Jerzy Buzekas nevyniojo žodžių į vatą ir kėlė klausimus dėl kiekvienos mus dominančios bylos – Anos Politkovskajos, Natalijos Estemirovos, Sergejaus Magnickio ir kt. Mūsų nuostabai, prezidentas noriai atsakinėjo į klausimus, netgi davė nurodymus mums surengti papildomą sesiją, kurioje Dūmos pirmininkas ir užsienio reikalų ministras dėstė tų bylų detales. Visgi vėlesni įvykiai parodė, kad mums neverta labai džiaugtis ir naiviai tikėti Rusijoje vykstančiais dideliais pokyčiais, – po poros metų pasitvirtino, jog D.Medvedevas tebuvo laikinas reiškinys politikoje. Patys politikai, su kuriais dirbu, irgi yra labai įdomios ir įkvepiančios asmenybės.

Šiuo metu aktyviai dirbu su buvusiu Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwaśniewskiu bei buvusiu EP pirmininku iš Airijos Patu Coxu, paskirtais Ukrainos stebėjimo misijos vadovais ir aukšto rango ES derybininkais Julijos Tymošenko byloje.

Per pastaruosius metus kartu vykome į Ukrainą 19 kartų, intensyviose derybose su aukščiausia Ukrainos valdžia pavyko pasiekti trijų buvusių J.Tymošenko vyriausybės ministrų išlaisvinimo, o šiuo metu artėjame prie sprendimo dėl pačios J.Tymošenko. Taip siekiame pašalinti pagrindines kliūtis Ukrainai pasirašyti strategiškai svarbią Asociacijos sutartį su ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje lapkritį.

– Papasakokite apie tuos žingsnelius, kurie padėjo siekti karjeros ir ateiti iki šiandienio posto.

– Turbūt kiekvieno žmogaus karjera yra nulemta daug darbo, pastangų, kartais – planavimo, kartais – gyvenimo pasufleruotų aplinkybių. Vaikystėje svajojau pasirinkti žurnalistikos kelią, nuo 13–14 metų rašiau į vietos spaudą, redagavau mokyklos laikraštį, net pasirinkau žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Tačiau išvykau studijuoti į JAV universitetą, kur nebuvo žurnalistikos, taigi pasirinkau tarptautinių santykių programą.

Tačiau studijuodamas ten toliau rašiau į Lietuvos spaudą, universitete kūriau televizijos laidą apie pasaulio įvykius, dirbau Laisvosios Europos radijuje. Esminis apsisprendimas įvyko per dvi stažuotes 2000–2001 m., kai teko pusmetį stažuoti Vašingtone, JAV Senate, o kitą pusmetį – Ženevoje studijuoti Europos saugumo klausimus. Magistro studijas nusprendžiau tęsti Europoje, dėl įvairesnės patirties pasirinkau Paryžių, Politikos mokslų institutą. Visgi nebūčiau galėjęs džiaugtis studijomis užsienyje, jei nebūtų pavykę laimėti visų stipendijų. Taip pat niekada nebūčiau pagalvojęs, kad, baigęs magistro studijas, būsiu pakviestas dirbti prezidento Valdo Adamkaus komandoje.

O karjera Europos Parlamente buvo labiau nuspėjama, nes dar Paryžiuje nuosekliai domėjausi tuo, stažavau Briuselyje ir 2003-iaisiais laikiau egzaminą darbui ES institucijose. Tuo metu konkurse dalyvavo apie 23 tūkst. kandidatų iš 10 naujųjų ES narių, jie pretendavo į kelis šimtus darbo vietų. Pavyko, nes tuo metu ES reikalai buvo mano duona ir vanduo. Sėkmė konkurse padėjo sugrįžti į Briuselį ir imtis europinės veiklos. Bet žurnalistika išliko mano širdyje.

– Kuo jus, jaunuolį, sužavėjo politiko kelias? Juk gajus stereotipas, kad politika – melo, veidmainystės, gobšumo, egoizmo irštva, kad politikai tik kalba, o jei ką nors daro, tai tik savo naudos žiūri.

– Man pasisekė savo kelyje sutikti ypatingų politikų, kurie paneigė stereotipą ir yra tikri politikos lyderiai, politikai iš pašaukimo, politikos inteligentai. Tai – Valdas Adamkus, J.Buzekas, M.Schulzas. Man neteko dirbti su žmonėmis, kurie būtų nuvylę ir parodę, kad politika – pačios blogiausios žmogaus savybės. Tai leido tikėti, kad politika gali būti ir švari, ir morali, ir teisinga. Dažnai prisimenu Henry Kissingerio posakį, kad 90 vidutinybių politikoje sugadina likusių dešimties reputaciją.

Kai žmogus į politiką žiūri ne kaip į bendrų reikalų tvarkymą ir viešo intereso gynimą, o yra vedamas savų interesų, ego, kitų paskatų, deja, jis kuria neigiamą visų politikų įvaizdį. Visgi esu išlaikęs tikėjimą politika, manau, kad įmanoma išlaikyti savo vertybes, likti žmogumi ir politiką paversti prasminga veikla, o ne savo interesų gynimo arena.

– Kas jums yra laisvalaikis?

– Jo buvau daugiau prieš prisijungiant prie pirmininko kabineto – išeidavau iš darbo ir 18, ir 19 val., galėdavau lankyti tango pamokas, mokytis kalbų, keliauti su draugais, eiti į teatrą, koncertus. Kai dirbi pirmininkui, labai daug laiko tenka paaukoti. Laisvalaikiu duoklę atiduodu lietuviškoms šaknims – Belgijos lietuvių bendruomenei, kuriai jau ketverius metus vadovauju.

Turime gausybę veiklos – nuo keliautojų, debatų klubų iki mokyklėlės, parapijos, kasmečių sporto žaidynių ir tradicinių švenčių. Tai pareikalauja daug laiko, bet man tai atgaiva sielai ir protui, galimybė pasikrauti pozityvios energijos ir išlaikyti gyvą ryšį su Lietuva. Taip pat laisvalaikiu stengiuosi aplankyti studijų draugus Paryžiuje, Londone, Niujorke, kitur ir bent kartą per mėnesį grįžti į Lietuvą.

– Ką veikiate Lietuvoje?

– Dažniausiai keliai veda į mano gimtąjį Panevėžį, kur gyvena mano tėtis, mano buvę mokytojai. Daug laiko praleidžiu Vilniuje, kur gyvena mano brolis su šeima, daug bičiulių, bendraminčių, buvusių kolegų, klasės ir kurso draugų. Tenka susitikti ir su aktyviu jaunimu, debatų bendruomene, padiskutuoti, kaip jaunimas mato Lietuvos ateitį, save Europos, pasaulio kontekste. Bandau derinti asmeninę programą su galimybe pajusti visuomeninius šalies procesus.

Taip pat dalyvauju naujoje "Globalios Lietuvos lyderių" veikloje – tai grupė entuziastingų jaunų žmonių, kurie, kad ir kur gyventų, bando išlaikyti artimą ryšį su savo šalimi ir ieško, kaip jai padėti savo žiniomis, patirtimi, investicijomis ir taip savotiškai grąžinti moralinę skolą jai. Taigi esu paskendęs veiklose. Ir kartu bandau prisivyti fantastišką Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

–Kas jus stebina, liūdina sugrįžus į Lietuvą?

– Bene labiausiai liūdina pačios pilietinės visuomenės silpnumas – žmonės kuo toliau, tuo labiau linkę veikti atskirai, užsidaryti savyje, būti abejingi. Liūdna žinant, kad anksčiau, ypač prieškariu, bendruomenės buvo labai stiprios, gajos, paremtos bendruomeniškumo tradicija, tarpusavio palaikymu. Kita vertus, jaunoji karta labai įkvepia, matau didelį jos potencialą, atvirumą Europai ir pasauliui, pažangias idėjas.

Ji galės leisti ne tik didžiuotis savo šalimi, bet ir įneš indėlį į pasaulinius procesus. Žinoma, į Lietuvos ateitį turbūt žvelgiu optimistiškiau, nei joje nuolat gyvenantys ir kasdien susiduriantys su įvairiomis problemomis. Iš šalies Lietuvos paveikslas atrodo kur kas gražesnis, ypač man, dirbančiam su tokiais režimais kaip Baltarusijos, Šiaurės Korėjos, ar tokiomis šalimis kaip Ukraina, Bosnija, Albanija, kur matai didžiules korupcijos apraiškas, nestabilias ir sergančias politines sistemas.

Aišku, matau ir mūsų šalies problemas, žinau žmonių nusivylimą žema politine kultūra, bet kartu pastebiu, kiek daug jau nueita, pasiekta per 23 metus. Mes esame neatpažįstamai pasikeitusi valstybė, neabejotinai europietiška ir demokratiška, nors pažeidžiama ir vis dar besikeičianti, tačiau einanti teisinga kryptimi. Be to, dėl labai sunkių ir daug pareikalavusių reformų įveikusi ekonomikos krizę, susigrąžinusi ekonomikos augimą ir tuo rodanti įkvepiantį pavyzdį kai kurioms kitoms Europos šalims, ypač žemyno pietuose.

– Ar kada nors susidūrėte su dilema: priimti kitos šalies pilietybę su visais jos teikiamais pranašumais ar išsaugoti savąją?

– Niekada sau nekėliau tokio klausimo, nes atsakymą turiu: nesiekiu kitos šalies pilietybės ir man jos nereikia. Nors, žinoma, JAV tai buvo aktualu, jei norėjau tęsti magistro studijas, paskui rasti rimtą darbą, – ten sunku būti "nebūties" zonoje, ir reikia rinktis, susieti savo gyvenimą su šia šalimi ar nuolat jaustis svetimšaliu. Mano principinė nuostata – esu lietuvis ir toks visada išliksiu. Lietuvos pilietybė man atveria visas reikalingas duris, o kurių neatveria, atversiu pats.

ES ši dilema išnyko – visiškai nesvarbu, iš kurios šalies esi kilęs, tu turi studijų, darbo, judėjimo laisvę. Man atrodo, tai nuostabus kompromisas žmonėms, siekiantiems tarptautinės patirties, bet nenorintiems prarasti sąsajų su savo šalimi. Gali būti aktyvus, pilietiškas sprendžiant savo valstybės reikalus ir kartu džiaugtis įdomia tarptautine veikla.

– Kalbant apie užsienio lietuvių dalyvavimą rinkimuose, pasigirsta, kad reikėtų ne tik jo neskatinti, bet ir slopinti, esą, ką jie gali spręsti, ko reikia čia gyvenantiems žmonėms. Susidūrėte su tokiu požiūriu?

– Nepritariu tokiam pavojingam požiūriui. Jis gali nutraukti saitus su labai svarbia valstybės dalimi – šiandien išvykusių iš Lietuvos yra kaip niekada daug. Dauguma šių žmonių yra išlaikę meilę Lietuvai, jos nostalgiją, viltį sugrįžti, nebūtinai fiziškai, o idėjomis, patirtimi ar investicijomis. Todėl rinkimai – vienas būdų išlaikyti ryšį su Lietuva, jie mobilizuoja žmones ir verčia domėtis, kas vyksta tėvynėje, jausti atsakomybę už ją. Dalyvavimas rinkimuose rodo, kad žmonės sieja savo ateitį su valstybe. Džiaugiuosi, kad, pavyzdžiui, Belgijos lietuvių bendruomenė labai aktyviai dalyvauja kiekvienuose rinkimuose, o daugelis jos narių yra politiškai išprusę ir pilietiškai atsakingi.

– Lietuvis, prancūzas, vokietis – visiems aišku, apie ką kalbama. O europietis – kas tai? Koks jis?

– Europietis – tai aukštesnės pakopos identitetas, nepanaikinantis nacionalinės tapatybės, o atvirkščiai – ją sustiprinantis ir papildantis. Europietį aš suvokiu per mūsų bendras vertybes, pradedant pagarba žmogaus teisėms, individo laisvėms, teisės viršenybei, žodžio laisvei. Kartais juokaudamas palyginu šalies parlamentą ir Europos Parlamentą su mokykla bei universitetu. Mokyklose vieni kitus gerai pažįsta, klasės draugai dažnai tampa draugais visam gyvenimui, bet čia yra ir daug apkalbų, intrigų būtent dėl to artumo, intymumo, o pasaulis dažnai baigiasi ties horizontu.

O Europa, Europos Parlamentas, europinė pilietybė yra lyg universitetas, aukštesnės pakopos patirtis. Čia susitinki su įvairiais žmonėmis, kalbančiais skirtingai, mąstančiais kitaip, čia santykiai galbūt šaltesni, bet čia subręsti kaip asmenybė, plačiau mąstanti, atsakinga ne tik už save, bet ir už savo aplinką. Patekti į tą vadinamąjį universitetą – tapti visaverčiu ir savimi pasitikinčiu europiečiu – nėra labai lengva, nes reikia ne tik noro, bet ir tolerancijos pojūčio, atviros pasaulėžiūros, užsienio kalbų mokėjimo.

Tam, kad galėtum džiaugtis Europos įvairove ir jaustum ne nevisavertiškumą prieš didžiąsias valstybes, o pasididžiavimą, jog atneši kai ką savita ir originalaus. Į ES turėtume žiūrėti kaip į pridėtinę vertę, praturtinančią įvairovę, asmenybę išlaisvinančią pasaulėžiūrą, o ne iš viršaus nuleistą nesuprantamų biurokratinių taisyklių rinkinį.

– Kokių kalbų mokate?

– Laisvai kalbu trimis užsienio kalbomis – anglų, prancūzų ir rusų. Keletą metų esu mokęsis ispanų, vokiečių ir lenkų kalbų, bet dar nesijaučiu visavertis jomis kalbėdamas.

– Lietuvoje vis pristatomos naujos strategijos ir iniciatyvos, kuriomis svarstoma, kaip grąžinti emigrantus į Lietuvą ar Lietuvai. Ką apie tai manote?

– Tokios iniciatyvos yra svarbios, nemažai tenka apie tai diskutuoti su kitais pasaulio lietuviais. Bet gajausios idėjos gimsta iš apačios – iš pačių žmonių. Dažnai akcentuoju, kad išeivijoje visų pirma mes patys turime žengti porą žingsnių savo valstybės link, o ne laukti, kol tai padarys ji. Mes patys turime ieškoti būdų, kaip prisidėti prie Lietuvos reikalų, pasiūlyti savo pagalbą, o ne tikėtis, kad šalis mums sukurs darbo vietų ir pakvies sugrįžti. Tai nerealu, juolab kad valstybė vis dar išgyvena sunkius laikus. Jos darbas – pirmiausia čia gyvenančių piliečių gerovė.

Man smagu cituoti pačioje Lietuvoje gimusias pilietines akcijas "Darom", Gatvės muzikos dieną, prie kurių prisijungia ir Belgijos lietuviai. Paprasta, užkrečianti, nieko nekainuojanti idėja, kurios jėga – tokia didelė, skatinanti pilietiškumą, ir tam nereikia valstybės paramos. Diskutuoti, kaip paskatinti lietuvius grįžti, reikalinga, bet visų pirma patys žmonės turi ieškoti būdų, kaip būti reikalingiems savo valstybei.

– Įsivaizduojate save dirbantį Lietuvoje?

– Žinoma. Buvau grįžęs porai metų ir žinau, kad tai įmanoma, kad tai nėra pasaulio pabaiga ir netgi gali būti labai įdomu bei prasminga. Neturiu aktyvių planų, bet nesu užkirtęs kelio grįžti į Lietuvą. Ši mintis man padeda, nes jau trylika metų gyvenu užsienyje. O neturint šaknų, suvokimo, kad Lietuva suteikė pirmines pamokas ir yra šalis, į kurią galbūt sugrįšiu, būtų psichologiškai sunkiau gyventi įvairiatautėje aplinkoje.

– Ko reikėtų, kad sugrįžtumėte į tėvynę?

– Pats grįžimas įmanomas bet kada. Bet tai reikia daryti atsakingai, žinant, ką nori veikti ir kaip gali prisidėti prie Lietuvos. Ilgai gyvenant svetur nėra taip paprasta matyti save Lietuvos kontekste, žinoti, kur galėtum prasmingai save atskleisti. Tam reikia pasiruošti, viską gerai apmąstyti.

– Ar savo namais vadinate Lietuvą?

– Taip. Tai pirmieji namai, tačiau namais vadinu ir Briuselį. Čia praleisti septyneri su puse metų, čia daug draugų, veiklos, širdžiai artimų vietų. Bet kartais su bičiuliais pakalbame, kad Briuselį labai sunku paversti tikrais namais, jaustis čia visiškai jaukiai, nes šis miestas – kaip oro uosto tranzito salė, kur vieni užsibūna ilgiau, kiti – trumpiau. Briuselis priklauso visiems čia gyvenantiems ir kartu niekam.

– Ar pavadintas emigrantu įsižeidžiate?

– Tai manęs nežeidžia, tiesiog pats niekada nevartoju šio žodžio. Man emigrantas – terminas, susijęs su IX–XX a., kai išvažiavimas iš šalies buvo išskirtinis poelgis, dažnai reiškiantis visų saitų nukirtimą su savo valstybe, naujos pilietybės priėmimą, negrįžtamą veiksmą. Šiandien ši sąvoka netiksli – išvažiavę žmonės dažnai išsaugo pilietybę, pakeičia geografinę vietą, bet gali sėkmingai darbuotis abiejų valstybių labui ir neprarasti savo šaknų.

– Ar asmeninis gyvenimas ir intensyvus darbas ES Parlamente suderinama?

– Tai sudėtinga institucija norint laviruoti tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Tai Briuselio minusas – jame labai daug vienišų žmonių. Ilgalaikius santykius sudėtinga kurti dėl nuolatinio judėjimo ir užimtumo. Bet, žinoma, reikia stengtis viską suderinti.

– Taip tikslingai žengiate politikoje, o ar jūsų akiratyje yra aukštas postas Lietuvoje?

– Gyvenimas nenuspėjamas, o būrimas iš tirščių yra pavojingas žaidimas. Dirbdamas bet kurį darbą atsakingai, rūpestingai anksčiau ar vėliau būsi įvertintas. Jaunus žmones dažnai skatinu nenusivilti, jei kartą, antrą negavo norimo darbo ar nepasiekė norimo rezultato, nes pastangos anksčiau ar vėliau duoda vaisių. Įvertinimas gali būti nebūtinai postas – ir matymas, kad tavo veikla ką nors keičia žmonių gyvenime, yra prasmingas.

– Kas jums yra sėkmė politikoje?

– Būtų logiška sakyti, kad pasiekti rezultatai. Bet dirbdamas su įvairaus rango politikais pastebėjau, kad ilgas, skausmingas, reikalaujantis daug pastangų ir plačiajai visuomenei net nematomas politinis procesas yra net svarbesnis nei pats rezultatas. Kaip Otto von Bismarkas yra sakęs, kad žmonėms nereikia žinoti dviejų dalykų: kaip gaminamos dešros ir kaip rengiami įstatymai. Mūsų darbe irgi geriau nežinoti, kaip sunkiai vyksta derybos, kiek daug pareikalauja kompromiso paieška.

Iš beveik aštuonerių metų Briuselyje man užteko vienos patirties, leidusios suvokti, kad mano veikla vertinga, – tai dėl P.Coxo ir A.Kwaśniewskio misijos, sunkių derybų Ukrainoje iš kalėjimo išlaisvinti žmonės. Žinojimas, kad mūsų pastangos kam nors dovanoja laisvę, o didelę valstybę ištraukia iš geopolitinės izoliacijos ir grąžina į europinį kelią, yra geriausias darbo įvertinimas. O viešai politika yra kaip ledkalnis – matoma tik viršūnėlė, o kalnas neregimas. Aš dirbu su kalnu, o viršūnėlė tenka politikams, jie išeina į rampų šviesą ir prisiima tiek garbę, tiek kritiką.

VIZITINĖ KORTELĖ

Arnoldas Pranckevičius

Gimė 1980 m. vasario 28 d. Panevėžyje.

1996–1997 m. mokėsi Montklero Kimberley akademijoje Naujojo Džersio valstijoje pagal ASSIST stipendijos programą.

1998–1999 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete.

1999–2002 m. JAV Colgate universitete įgijo tarptautinių santykių bakalauro laipsnį, stažavo JAV Senate, Ilinojaus senatoriaus Richardo Durbino biure.

2002–2004 m. studijavo Paryžiaus politikos mokslų institute, politikos magistras. Stažavo UNESCO būstinėje Paryžiuje ir Europos Parlamente Briuselyje.

2004–2005 m. dirbo prezidento V.Adamkaus patarėju vidaus politikos klausimais.

2006–2009 m. – Europos Parlamento delegacijų santykiams su Rusija, Ukraina ir Baltarusija administratorius.

2009–2012 m. dirbo Europos Parlamento pirmininko J.Buzeko diplomatiniu patarėju.

Nuo 2012 m. – EP pirmininko M.Schulzo išorės politikos patarėjas Europos Rytų kaimynystės politikos, Šiaurės ir Baltijos regiono strategijos klausimais, kuruoja santykius su Rusija, Vakarų Balkanais ir Azijos šalimis.