Kaimas miršta

Raminta ir Kęstutis į kaimą gyventi atsikraustė prieš ketverius metus. Kaune pardavė visus turimus būstus ir grįžti į miestą neketina.

„Niekur nereikia važiuoti, ir su vaikais vežimą pro duris perkėlei ir jau tu gamtoje. Nė dienos ir nesigailėjome, kad iš miesto išvažiavome. Dabar net sunku į tą miestą nuvažiuoti – nuvažiuoji, ir iškart kvapas tų dulkių, tų dūmų“, – kalbėjo Raminta.

Tiesa, buvę miestiečiai neslėpė: manė, kad kaime bus lengviau.

„Kai tik atsikraustėme, kaimynai sustodavo ir sakydavo: bet čia daug reikės padaryti. O mes tik atsikraustę, tokia didelė energija – padarysim! Dabar jau supranti, kad jie buvo teisūs, kad čia yra ką veikti“, – pasakojo Kęstutis.

„Atsisveikinome su samdomu, saugiu darbu, kur tiesiog nuvažiuoji ir dirbi. Bandome įkurti savo Nibrių žirgynėlį, kur darome vaikams edukacijas, vaikai susipažįsta su žirgais, šukuoja, švenčia gimtadienius, jodinėja“, – šnekėjo Raminta.

Tačiau kaimas miršta. Tokių kaip Raminta ir Kęstutis, kurie pasirinko gyvenimą kaime, o ne mieste, vienetai. Sociologai pastebi, kad kaimuose gyventojų mažėja nuo Antrojo pasaulinio karo, o ypač sparčiai – atgavus nepriklausomybę. Beveik visuose mažosiose kaimo savivaldybėse gyventojų sumažėjo beveik perpus.

Pagrindinė priežastis – gyventojams stinga darbo. Tame tradiciniame žemės ūkyje nebereikia tiek darbo jėgos.

„Pagrindinė priežastis – gyventojams stinga darbo. Tame tradiciniame žemės ūkyje nebereikia tiek darbo jėgos, kiek kažkada reikėdavo – patys matote, kokie yra traktoriai, kiek jie gali dirbti ir pan.“, – teigė sociologas, geografas Edis Kriaučiūnas.

Išnyks 2 tūkst. gyvenviečių?

Galima teigti, kad sudegusio namo jau žole apaugę pamatai, kokių galima rasti Labanore, – tikslesnė dabartinio kaimo iliustracija nei statoma nauja Ramintos ir Kęstučio sodyba.

Labanore gyvenanti Stasė sakė, kad tokių senų žmonių kaip ji šiame bažnytkaimyje liko vos keli.

„Viskas išmirė, nieko neliko. Būdavo, atsikeli rytą anksti – visi kalba, žvangina kibirais, o dabar nieko nėra. Tylu, tamsu“, – sakė Stasė.

Labanoro seniūnas Vincas Jucys pasakojo, kaip atrodo tradicinis seniūnijos kaimas.

„Turime kaimų. Aukštasalėje yra penkios sodybos, o gyventojų tik du, kurie gyvena. Kitus namus paveldėję anūkai. Vasarą jų atvažiuoja daug“, – tikino V. Jucys.

Viskas išmirė, nieko neliko. Būdavo, atsikeli rytą anksti – visi kalba, žvangina kibirais, o dabar nieko nėra. Tylu, tamsu.

Seniūnijoje gyvena vos 350 žmonių, o kaimų daugiau kaip 60.

„Iš jų yra vienuolika vienkiemių“, – tvirtino V. Jucys.

Eurostatas prognozuoja, kad iki 2050 Lietuvos kaimo gyventojų skaičius sumažės labiausiai Europos Sąjungoje – beveik 50 proc. Su jais iš žemėlapių išnyks ir kaimai. Kurie ir kur, parodys gyventojų surašymas.

„Kai mažėja gyventojų, nyksta pačios mažiausios gyvenvietės. Išnyks 1,5 tūkst. ar 2 tūkst. gyvenviečių“, – aiškino E. Kriaučiūnas.

Kiti ekspertai sakė, kad kaimai neišnyks – jie pasikeis. Tas vyksta jau dabar. Tik tai nebus tas senasis kaimas, kurį įsivaizduojame, o arti miesto įsikūrę nauji kaimai arba priemiesčiai. Tačiau jie susiduria su naujomis problemomis.

„Gyventojai juda iš miestų centrų į priemiestines zonas, iš priemiestinių zonų juda į tas gilesnes kaimo vietoves. Ir neįmanome perkelti infrastruktūros“, – teigė mokslininkė, kaimo plėtros specialistė Vilma Atkočiūnienė.

Kad tradicinis kaimas miršta, mato ir jame gyventi pasirinkę Raminta ir Kęstutis. Nibriuose, į kuriuos jie atsikraustė, anksčiau gyveno 250 žmonių.

„O dabar likę tik maždaug keturiolika gyventojų su mumis“, – šnekėjo Raminta.