Keičiantis padalinių pavadinimams – judėjimo, eismo policijos, valstybinės autoinspekcijos, kelių policijos – pareigūnai visada atliko iš esmės tą patį darbą: reguliavo transporto eismą, rūpinosi jo saugumu, aiškino visuomenei eismo saugumo principus, vykdė saugaus eismo priežiūrą ir drausmino nenorinčiuosius laikytis nustatytos eismo tvarkos.

Jau 1928 m. Lietuvos (be Vilniaus) keliais ir gatvėmis riedėjo 926 lengvieji automobiliai, 186 sunkvežimiai, 139 autobusai ir 464 motociklai. Gausėjant transporto priemonių, atsirado poreikis užtikrinti tvarką keliuose ir gatvėse, todėl Kauno policininkai pradėjo mokytis gatvių eismo reguliavimo.

Tų pačių metų vasarą Kaune buvo surengta didelė valstybinės reikšmės paroda. Į ją sugužėjo ūkininkų iš visos Lietuvos, svečių iš kitų valstybių. Atvyko ir šalies vyriausybės atstovai. Tuo metu spauda rašė: „<...> Vytauto ir Parodos gatvių sankryžoje parodos atidarymo dieną buvo tikra automobilių spūstis. Pirmą kartą automobilių eismą sankryžoje tvarkė policininkas – eismo reguliuotojas. Jis sąžiningai bandė vairuotojams rodyti eismo reguliavimo ženklus, tačiau jie važiavo kaip važiavę. Vairuotojai šypsojosi, o policininkas sankryžoje braukė prakaitą <...>“.

Po to ilgokai buvo svarstoma, ar vairuotojai, atvykę į parodos atidarymą, nesuprato eismo reguliuotojo ženklų, ar jie į tai nekreipė dėmesio. Šis įvykis paskatino 1929 m. birželio 25 d. priimti įstatymą naudotis Sauskeliais ir jį paskelbti „Vyriausybės žiniose“. Jame buvo numatyta ir tai, kad nusižengusiuosius šio įstatymo nuostatoms apskrities viršininkas turėjo teisę bausti iki 1 000 litų bauda arba areštu. Be to, Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę iš pažeidėjo atimti vairuotojo pažymėjimą.

1932 m. Kaune įsteigtos kelios specialiosios policijos rūšys, viena iš jų – judėjimo tvarkymo reikalų.

1932 m. Kaune įsteigtos kelios specialiosios policijos rūšys, viena iš jų – judėjimo tvarkymo reikalų. Judėjimo tvarkymo nuovados viršininku buvo paskirtas policijos valdininkas Bronius Matulaitis, jam talkino vyresnysis policininkas, policininkas ir du studentai aspirantai, priimti į tarnybą nuovados viršininko padėjėjais. B. Matulaitis iš arčiau susipažino su įvairiomis transporto priemonėmis, jų techninės priežiūros reikalavimais ir miesto policijos vadas jį paskatino vykti į Kaune veikusias Amerikos lietuvių dirbtuves įgyti vairavimo patirties. B. Matulaitis teigė vėliau išmokęs paties „šoferio“ amato.

Po 1940 m. Lietuvos okupavimo, persekiojimų neišvengė ir eismo policijos pareigūnai. Judėjimo policija buvo nuginkluota, pavadinta milicija. Vieni policininkai buvo atleidžiami, areštuojami ir uždaromi į kalėjimus, vežami į Sibirą, kiti laikinai palikti tarnauti milicijoje. Lietuvoje organizuojant Valstybinę autotransporto inspekciją, kandidatų į būsimus autoinspektorius buvo ieškoma karo ligoninėse tarp karininkų automobilininkų. Tarp jų pasitaikė ir keli lietuviai. Kadangi autoinspekcijoje dirbo ne specialistai, o demobilizuoti karo dalyviai, dažniausia rusakalbiai (gerai, jei buvę vairuotojai), todėl jiems sunkiai sekėsi išaiškinti autoavarijų priežastis, nustatyti tikruosius kaltininkus. Todėl 1946 m. autoinspektorius pradėta mokyti elementarių dalykų: surašyti protokolą, apklausti eismo įvykio liudininkus, užfiksuoti autoavarijos pėdsakus, nustatyti galimus automobilių gedimus, atlikti techninę apžiūrą.

Transporto vis daugėjo, todėl reikėjo rūpintis ne tik jo technine būkle, bet ir eismo organizavimu. Imta statyti daugiau kelio ženklų, o 1947 m. Vilniuje, Pylimo ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje įrengtas pirmas šviesoforas. Jo signalus perjungdavo šalia budintis autoinspekcijos darbuotojas.

Laikui bėgant, pagrindinių sostinės gatvių sankryžose atsirado nedideli įstiklinti statiniai „milicininkas stiklinėje“. Tai buvo įstiklinta cilindro formos kabina, pakelta virš gatvės, iš kurios milicininkas-reguliuotojas valdydavo sankryžos šviesoforus. Į vadinamąją stiklinę reguliuotojui būdavo sunku įlipti ir ne mažiau sudėtinga išlipti. Be to, daugybė eismo reguliuotojų būdavo atitraukiami nuo budėjimo gatvėse – jiems tekdavo „stiklinėse“ sukioti šviesoforo jungiklius. Tapo būtina eismo reguliavimą automatizuoti, tad Valstybinės automobilių inspekcijos techninės ir šviesoforų grupių darbuotojai sukonstravo ir pagamino elektroninį šviesoforo valdymo prietaisą. 1957 m. rudenį elektroninis šviesoforas (pirmas ir tuometėje SSRS) buvo sumontuotas Vilniuje, J. Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankryžoje.

Atėjo 1988-ieji, atgimimas, daugiatūkstantiniai sąjūdžio mitingai, šalies nepriklausomybės priešininkų provokacijos, tragiškieji 1991-ųjų sausio įvykiai... Bet, nepaisant nieko, pamažu, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, prasidėjo naujų Lietuvos policijos struktūrų kūrimas.

Lietuvos valstybė stiprėjo, įgijo modernių transporto priemonių, šiuolaikiškų ryšio ir specialiųjų priemonių. Drausminti stikliuko mėgėjus padeda alkoholio kiekio matuokliai, mėgstančius greitį nustato greičio matuokliai. Pasitikėjimas Lietuvos policija lenkia Europos Sąjungos vidurkį, o eismo saugumą mūsų šalies keliuose užtikrina policijos pareigūnai – puikūs savo srities žinovai.

Šiandien Lietuvos kelių policijos tarnybos ir kitų kelių policijos padalinių pagrindinis uždavinys – eismo saugumo užtikrinimas šalies keliuose. Siekdami pažangos eismo saugumo srityje, pareigūnai daug dėmesio skiria ir ateityje skirs eismo dalyvių sąmoningumui skatinti, aktyviai prevencinei ir kontrolės veiklai keliuose, modernių naujovių, skirtų eismo saugumui užtikrinti, diegimui, šiuolaikiškų eismo dalyvių elgesio kontrolės sistemoms, dirbtiniam intelektui panaudoti.

Ateities policija – moderni, atvira naujovėms, progresyvi, pritarianti drąsioms inovacijoms, galinčioms daryti teigiamą įtaką eismo dalyvių elgesiui ir mažinti nelaimių skaičių šalies keliuose.