Lietuvos Konstitucijai šiandien sukanka lygiai 20 metų. Bandymų ją keisti buvo dešimtys, tačiau pavykusių – tik vienas kitas.

Išbandymus atlaikė

1992 m. spalio 25 d. visuotiniu referendumu priimta Konstitucija yra laikoma politinio kompromiso kūdikiu. Nors politikai ir teisininkai teigia, kad pagrindinis įstatymas yra gana kokybiškas, gyvenimas rodo, kad Konstitucijoje yra nemažai neaiškumų, neatitikimų. Juos nuolat tenka narplioti ir aiškinti Konstituciniam Teismui (KT).

20 metų galiojančios Konstitucijos straipsniai koreguoti tik keletą kartų. Porąsyk buvo pratęsiama savivaldybių tarybų kadencija – iš pradžių nuo dviejų iki trejų, o paskui iki dabar galiojančių ketverių metų. Vietos valdžios rinkimuose leista balsuoti nuolat Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams.

Du kartus keistas Konstitucijos 47 straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės į žemę klausimus. Pakeisti ir Konstitucijos straipsniai, reglamentuojantys prokuratūros statusą, veiklą ir atskaitomybę – be kita ko, nustatyta, kad generalinio prokuroro kandidatūrą Seimui teikia prezidentas.

Keitė dėl ES

Keletą Konstitucijos pakeitimų padiktavo Lietuvos stojimas į ES. Nustatyta, kad Konstitucijos sudėtinė dalis yra Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje“.

Šiame akte nurodoma, kad Lietuva dalijasi arba perduota dalį valstybės institucijų kompetencijos ES institucijoms ir kartu su kitomis Bendrijos valstybėmis sprendžia bendrai ES kompetencijai prisikirtus klausimus.

Prieš aštuonerius metus Konstitucijoje buvo nustatyta ir nuolatinė Seimo rinkimų data – parlamento kadencijos ketvirtųjų metų spalio antrasis sekmadienis.

Pasiūlymų – krūvos

Nors iki šiol priimti tik 9 pakeitimai Konstitucijoje, siūlymus koreguoti pagrindinio šalies įstatymo straipsnius per 20 metų galime skaičiuoti dešimtimis. Dažniausiai, žinoma, tai siūlė daryti Seimo politikai.

Siūlyta prezidentą rinkti ne visuotiniuose rinkimuose, o specialiai suformuotoje institucijoje – rinkikų taryboje; svarstyta, kad balsavimas rinkimuose turėtų būti privalomas; Seimo nariai turi būti renkami tik vienmandatėse, o jų skaičius turėtų siekti 71 arba 100; įsteigti vicepremjero pareigybę.

Kai kas šią kadenciją siūlė mažinti amžiaus ribą, leidžiančią tapti prezidentu ar Seimo nariu, uždrausti ministrams būti Seimo nariais ir pan.

Tačiau visi šie pasiūlymai buvo atmesti dar nė nepradėjus svarstyti. Rimčiausiai šią Seimo kadenciją buvo pasistūmėjusi konservatorių siūlyta Konstitucijos pataisa. Norėta šeimą Konstitucijoje susieti su santuoka ir tėvyste. Vis dėlto Seimui pagrindinio šalies dokumento pataisyti nepavyko. Beje, tam pritrūko tik vieno balso.

Dar ne pabaiga

Pasiūlymų, kaip galima tobulinti šalies Konstituciją, – itin daug. Neabejotina, kad naujosios kadencijos Seimas vėl imsis Konstitucijos pataisų dėl pilietybės – esą ji aiškinama per griežtai. Nemažai metų politikai šneka ir apie tiesioginius merų rinkimus. Tam taip pat reikia Konstitucijos pataisų. Tačiau visi šie pasiūlymai iš stalčiaus į stalčių kilnojami jau 10 metų.

Naujasis Seimas greičiausiai imsis ir dar vieno Konstitucijos keitimo projekto, susijusio su pašalintuoju prezidentu Rolandu Paksu. Konstitucijos Teismas išaiškino, kad R.Paksas į Seimą gali kandidatuoti tik tada, kai bus pakeista Konstitucija.

Politikai gali imtis tobulinti ir kitus Konstitucijos straipsnius. Esą daug klausimų kelia 41 straipsnis, kuriame kalbama apie nemokamo mokslo laidavimą gerai besimokantiems. Taip pat 53-ias, skelbiantis apie nemokamą medicinos pagalbą. Arba 139 straipsnis, kuris Lietuvos piliečius įpareigoja privalomai atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Keisti nėra būtinybės

Konstitucija išbandymus atlaikė ir šiuo metu nėra rimtų priežasčių ją tobulinti. Tokios nuomonės laikosi konstitucinės teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Juozas Žilys, kuris prieš kelias savaites dienraščiui, be kita ko, sakė:

– Ši Konstitucija gimė kertantis įvairioms nuomonėms dėl valdžios šakų santykio ir institucinių kompetencijų. Tai buvo plataus masto diskusija, dažnai perauganti į aštrias nuomonių sankirtas.

Visose šalyse, kur priimamos konstitucijos, vyksta nesibaigiantys ginčai, polemika dėl valdžių ir jų galių. Vertindami iš šiandienės perspektyvos galime klausti: ar ta valdžių padalijimo ir galių paskirstymo konstrukcija, kuri buvo įtvirtinta tada, 1992 m. spalio 25 d. referendume, tinka ir šiuolaikinėmis politinėmis sąlygomis? Mano nuomone, Seimo, prezidento įgaliojimai, Vyriausybės kompetencijos, teismų vieta valdžios sąrangoje šiuo metu nekelia didesnių problemų.

Aišku, nuolatos iškyla diskusija, ar prezidento galias reikėtų mažinti, gal didinti, ar teismų kompetencijos paskirstytos pagrįstai. Taip, dėl to diskusija galima, bet visados reikia turėti omenyje, kad kiekvienas naujas Konstitucijos kūrėjas neišvengiamai susidurs su oponavimu.

Pasiūlymų dėl Konstitucijos keitimo būna itin daug. Bet apskritai aš asmeniškai nematau įtaigesnių, pagrįstų pasiūlymų, ką nauja joje reikėtų fiksuoti. Nematau, kad jie sudarytų kokių nors iš principo naujų galimybių spręsti visuomeninio gyvenimo aktualijas.