Jau kurį laiką stebime Lietuvai nepalankių piliečių veiklą ir už mūsų valstybės ribų, ir jos viduje. Priežasčių taip elgtis jie turi keletą: vieni už tai gauna pinigų, kiti – tokiu būdu išreiškia savo antivakarietiškas nuostatas. Tačiau faktas, kad pasitaiko atvejų, kai tokie abejotinos reputacijos ir politinės orientacijos veikėjai į mūsų valstybę patenka mūsų pačių institucijų padedami. Tada jie pradeda arba tyčiotis iš mūsų valstybės, ar kaip nors kitaip jai kenkti.

Migracijos sistema neužtikrina kontrolės, o migracijos departamentas nėra tas rėtis, kuris atsakingai persijoja prašančių politinio prieglobsčio ar leidimo gyventi suteikimo priežastis. Todėl daug vilčių teikia šios savaitės Vidaus reikalų ministro užuominos apie Vyriausybei pateiktą kardinalią migracijos sistemos ir departamento reformą.

Politinį prieglobstį suteikėme tam, kurį globoti geriausiai tiktų Rusija

Migracijos tarnybos vadovybė neatskleidžia, kodėl prieš trejus metus (2012 m.) suteikė politinį prieglobstį prieštaringai vertinamam Ukrainos piliečiui Anatolijui Šarijui.

A. Šarijus yra krimtęs karinės žvalgybos mokslus, 2010 m. Ukrainos teismas Šarijų pripažino kaltu apšmeižus vaikų namų personalą nepagrįstais kaltinimais dėl pedofilijos.

Netrukus A. Šarijus vienoje Kijevo kavinių kibo į atlapus lankytojui. Vaizdo kameros užfiksavo, kaip jis nusekė vyriškį, už nugaros slėpdamas ginklą, kuriuo šovė į žmogų. Už tai jam gresia atsakomybė. Šis ukrainietis netrukus apsiskelbė, kad apšaudytas jo automobilis. Ukrainos teisėsauga nustatė, kad vyras pasikėsinimą inscenizavo, tuomet šis pabėgo į Lietuvą.

Čia užsitikrinęs politinį prieglobstį A. Šarijus rėkia, kad jam Ukrainoje pradėtos dvi bylos – klastotės. Esą jį medžioja net Vidaus reikalų ministerija, o Ukrainos vyriausybė – banditai. Dabar jis keliauja po Šengeno šalis, platina internete savo komentarus, versijas apie įvykius Ukrainoje, kurios dažnai sutampa su Kremliaus propagandistų versijomis.

Migracijos tarnybos vadovybė pripažįsta, kad Ukrainoje pasikeitė politinė valdžia, tad dabar faktai gali būti tikrinami iš naujo.

„Pradėta procedūra tų pagrindų patikrinimo ar jie vis dar yra išlikę, kad žmogui turėtų būti išsaugotas tas statusas, kokį jis turi“, – sakė laikinasis migracijos departamento direktorius Janas Vidickas.

Laidos žurnalistų duomenimis, A. Šarijus šiuo metu yra ne Lietuvoje, į siūlymą bendrauti jis neatsiliepė. Tačiau į perspektyvą prarasti politinį prieglobstį reagavo žaibiškai – kreipėsi į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos atstovus. Čia jam pasiūlyta savo teises ginti Lietuvos teisme. A. Šarijus dabar sako ieškosiąs kitų globėjų. Jis nebenori būti Ukrainos pilietis.

„Aš laukiu iš bet kurios civilizuotos pasaulio valstybės pasiūlymų suteikti man pilietybę. Mano valstybė manęs niekada negynė. Ji visada norėjo mane nužudyti. Šiandien ji siekia to paties“, – sako Anatolijus Šarinas, turintis laikiną prieglobstį Lietuvoje.

Ukrainos politologas Volodymyras Fesenka stebisi kodėl šį asmenį priglobė Lietuva, kuri taip palaiko Ukrainos laisvės siekį. 

„A. Šarijus labai dažnai laikosi anti-ukrainietiškos pozicijos, bendradarbiauja su daugeliu buvusių Ukrainos žurnalistų, kurie išvyko į Rusiją ir dabar faktiškai dalyvauja Rusijos vykdomame informaciniame kare prieš Ukrainą. Tad, jam būtų logiška prašyti politinio prieglobsčio ne Lietuvoje, o Rusijoje“, – telefonu televizijos laidai „Savaitė“ kalbėjo Ukrainos politinių tyrimų centro „Penta“ vadovas Volodymyras Fesenka.

Apie jaunųjų žurnalistų  ir politologų „laboratoriją“ kalbėti nenori

Viename sostinės daugiabutyje įregistruota viešoji įstaiga „Eurazijos media laboratorija“ („Eurazian media laboratory”). Šiai mįslingai įstaigai iki praeitų metų gruodžio vadovavo tuomečio „Litovskij kurjer“ vyriausiojo redaktoriaus Anatolijaus Ivanovo sutuoktinė Irina. Abu sutuoktiniai – Rusijos piliečiai. Ivanovas vilnietis, galėjo siekti Lietuvos pilietybės, tačiau liko ištikimas Rusijai. Migracijos departamentas Ivanovams išdavė leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Ivanovai giriasi, kad „laboratorija“ – jaunųjų žurnalistų ir politologų kalvė, rengianti Lietuvos moksleivius studijoms Rusijoje. Apie jos veiklą Ivanovai mielai raportuoja Rusijoje, tačiau su LRT laidos „Savaitė“ žurnalistais apie šią „mokyklą“ kalbėti atsisakė.

„Jeigu mes kalbėsim apie tą Jaunųjų žurnalistų mokyklą, aš nekalbėsiu, nenoriu kalbėti“, – trumpai telefonu atsakė VšĮ „Eurasian media laboratory” įkūrėjas Anatolijus Ivanovas.

Viename Rusijos forume Ivanovai aukštus Kremliaus pareigūnus tikino, kad ši viešoji įstaiga atitinka visus Lietuvos įstatymus, tačiau ji veikia kaip Rusijos minkštosios galios instrumentas, turintis didelių perspektyvų Lietuvoje.  Naujovė yra ta, kad „laboratorija“ numato veiklos efektyvumo vertinimo sistemą, sudaryta duomenų bazė, kurioje kaupiami duomenys apie kiekvieną dalyvį: kaip jis atrinktas, kaip mokėsi, ką nuveikė, kurioje Rusijos aukštojoje mokykloje studijavo, kuo tapo grįžęs į Lietuvą. Kaupiami duomenys ir apie potencialius „laboratorijos“ dalyvius iš visų 46 Lietuvos rusiškų arba mišrių mokyklų. Vienu metu į aktyvią veiklą įtraukiama apie 20–25 vyresniųjų klasių moksleiviai. Anot Ivanovų, „laboratorijos“ tikslas – Rusijoje politologo ir žurnalisto išsilavinimą gavusių Lietuvos piliečių integravimas į politinį šalies elitą, kad jie ateityje užėmę aukštas pozicijas, tinkamai atstovautų Rusijos interesams Lietuvoje.

Migracijos tarnyba rodo į teismo pusę

Pernai į medijų forumą Kryme buvo sukviesta apie 200 jaunųjų rusakalbių žurnalistų, tarp jų buvo ir Ivanovo „mokyklos“ auklėtinių. Renginio tikslas – grįžę į savo tėvynę jaunuoliai privalo skleisti „tiesą“ pagal Kremlių kaip prie Rusijos buvo prijungtas Krymas.

Netrukus po renginio „Litovskij kurjer“ paskelbė straipsnį, parašytą pagal visus Kryme gautus nurodymus. Vertindamas grėsmes Lietuvos saugumui, Saugumo departamentas įvardijo ir Ivanovo „mokyklą“.

Čia reiktų paaiškinti kad Anatolijus Grigorjevičius Ivanovas gimė Vilniuje. 1984-aisiais. Gūdžiu sovietmečiu jis Lvovo karinės–politikos mokyklos Karo žurnalistikos fakultete krimto  propagandos ir kontr-propagandos mokslus, paskirtas į Ramiojo vandenyno laivyną „Krasnają zvezda“ korespondentu.

Čia darbavosi propagandos frontuose iki pat 1994-ųjų, ištarnavęs iki III rango kapitono, pervestas į atsargą, atvyko su šeima į Lietuvą.

Migracijos departamento vadovybė sako, Rusijos piliečių veikla nesidominti. Sprendimus dėl nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių priima ne migracijos tarnyba. 

„Ta informacija turi keliauti į teismą ir dėl tokio užsieniečio sprendimą priima Vilniaus apygardos administracinis teismas“, – sakė migracijos departamento laikinasis direktorius Janas Vidickas.

Tačiau parlamentinio komiteto, atsakingo už nacionalinį saugumą ir gynybą pirmininkas Artūras Paulauskas sako, kad Migracijos tarnyba privalo keisti požiūrį į darbą, nes situacija visiškai kitokia nei buvo prieš dvejus–trejus metus.

„Jeigu yra Migracijos tarnybai kokių nors poreikių dar tikslinti mūsų įstatymus, tai jie turėtų ateiti su tais pasiūlymais, nes užsieniečių teisinės padėties įstatymas tik praėjusių metų pabaigoje buvo priimtas ir jį ruošė Vidaus reikalų ministerija“,– kalbėjo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.

.A. Paulauskas pabrėžia, kad jei Lietuvos valstybės institucijos nesuvoks,  jog privalo užkardyti priešiškų asmenų patekimą į Lietuvą, gali būti smogta iš už nugaros.