Lietuvos radijo tinklelyje rusų laida atsirado po karo, tik iš pradžių ji buvo naudojama kaip propagandos įrankis, o vėliau pradėjo keistis, laidos buvo klausomasi net Sibire, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Devyni radijo dešimtmečiai“. Anot Kovo 11-osios akto signataro Vladimiro Jarmolenkos, Atgimimo laikais ši radijo laida darė įtaką žmonėms, esantiems ir kitose barikadų pusėse. Pavyzdžiui, papulkininkis Vladimiras Tarchnanovas, Seime kalbėdamas apie Sausio 13-osios įvykius, prašė atleisti ir pasisakė nepritariantis smurtui prieš Lietuvos žmones.

Lietuvos radijo tinklelyje rusų laida atsirado po karo. Iš pradžių ji buvo naudojama kaip sovietinės ideologijos ir propagandos įrankis, bet, laikui bėgant, redakcija pradėjo keistis: į ją ateidavo vis daugiau laisvai mąstančių žmonių, kurie kas savaitę vykdavo į komandiruotes po Lietuvą. Jie jau suprato, kas iš tikrųjų dedasi šalyje, kaip jai reikia permainų ir laisvės.

Šią laidą mėgo rusai, ukrainiečiai, lenkai, baltarusiai ir rusiškai mokantys lietuviai. Populiarumo viršūnę rusų laida pasiekė Atgimimo laikotarpiu. „Šiuo metu Vilniuje turime apie 30 radijo programų. Anksčiau tai buvo vienintelė programa rusų kalba, todėl nenuostabu, kad ji buvo populiari. Redakcijoje dirbo inteligentiški, savo sritį išmanantys žmonės, kurie žinojo ir Lietuvos, ir Rusijos istoriją“, – sako N. Maliukevičius.

N. Maliukevičiaus žodžius patvirtina ir radijo istoriko Sigito Žilionio rusiškos valandėlės sėkmė. Kiekvieną sekmadienį laidos pabaigoje buvo transliuojama jo parengta laidėlė „Privet, dieksisty“, skirta radijo mėgėjams. Atmintyje įstrigo tolimiausias jam parašiusio autoriaus adresas – „Krasnojarsko sritis, Sibiras“. Devynerius metus eteryje kalbėjęs Sigitas Žilionis nemenkai prisidėjo prie Lietuvos radijo ir laidos rusų kalba populiarumo.

„Nuo 1989 m. kovo mėnesio Lietuvos radiją pradėjo retransliuoti Pamaskvėje esantis trumpųjų bangų siųstuvas. Anksčiau jis buvo naudojamas radijo laidų trukdymui. Šios retransliacijos buvo girdimos gana toli, nes trumposios bangos sklinda aplink visą Žemės rutulį“, – pasakoja S. Žilionis. Taip pat, užsimena jis, Lietuvos radijo eteryje buvo galima šnekėti ką tik nori, visiškai kitaip nei Rusijos laidose.

Redakcijoje dirbo itin gabūs žmonės

Atgimimo laikais žmonės norėjo pasidalyti mintimis, papasakoti savo ir savo šeimų gyvenimo istorijas. Nuskambėjus laidai, vedėjai grįždavo į reakciją ir valandų valandas atsakinėdavo į klausytojų skambučius ir laiškus.

Vosylius Bogomolnikovas radijo vadovu tapo 26 metų, jis puikiai kalbėjo lietuviškai, buvo energingas ir veiklus. Jo pavaduotojas Anatolijus Veleris, atvirkščiai, dažniausiai susimąstęs, vartantis knygą, kruopščiai renkantis kiekvieną žodį. Taip pat verta paminėti dar vieną redakcijos narį – Eduardą Kosobudskį, kuris, būdamas vos 19 metų, pradėjo dirbti televizijos apšvietėju, po kiek laiko tapo profesionaliu žurnalistu. Net sunkiai sirgdamas jis vis vien rengdavo laidas apie rusų bendruomenės visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą.

Redakcijoje buvo nemažai ir jaunimo: Olga Ugriumova, Olegas Silajevskis, Igoris Ravnopolecas, Tadeušas Tomaševskis, kuris režisūros mokslus baigė pas žymųjį Lenkijos teatro ir kino režisierių Andrzejų Wajdą. Baigęs mokslus, T. Tomaševskis grįžo į radiją, kur iki šiol rengia laidas lenkų kalba per LRT KLASIKAI. Kartu su jais dirba Nina Mackevič ir Svetlana Primudrova. Iš šešių žmonių keturi dirba iki šiol ir tai nestebina – kas pamėgsta šį darbą, dirba, kol gali. Pavyzdžiui, I. Sklepovič Lietuvos radijuje dirbo net 25 metus.

„Atgimimo laikais prie siauro eterio staliuko su dviem mikrofonais bandėme priimti net 5–6 žmones. Dabar čia patogus apvalus stalas, mikrofonai, kompiuteris, ausinės. Tada buvo tikrai ankšta. Mano kolegai O. Silajevskiui amžinai trūkdavo sėdimos vietos, jis pritūpdavo prie stalo ir po valandą trukusios laidos vos išeidavo iš studijos. Komunikacija su režisieriais vykdavo gestais ir mimika, nes mygtukas iš studijos nuolatos užstrigdavo“, – pastebi I. Sklepovič.

Verta prisiminti ir kitą radijo darbuotoją Mariją Skubutytę. Visi manė, kad ji skuodiškė – tikra žemaitė, kuri ne tik kalbėdavo, bet ir dainuodavo žemaitiškai. Antrojo pasaulinio karo metu M. Skubutytės motiną su ką tik gimusia mergyte išvežė dirbti į Vokietiją. Supratusi, kad jos naujagimė neišgyvens, kažkurioje stotyje ji atidavė kūdikį nepažįstamai moteriai, maldaudama dukrytę išgelbėti.

Po karo motina ieškojo savo mergaitės dešimtmečius ir rado tada, kai Marija jau pati turėjo dukrą Elžbietą. Įrašinėjau motinos ir M. Skubutytės susitikimą – tai buvo nepaprastai jaudinantis ir labai sunkus įrašas, moterys daug verkė. Gal todėl tą laidą prisimenu iki dabar. Atgimimo laikais parengėme nemažai laidų, kuriose žmonės pasakojo apie tremtį, artimųjų netektis. I. Sklepovič taip pat gražiai prisimena režisierę M. Skubutytę visada profesionaliai atlikdavo savo darbus, būdavo linksma, gerai nusiteikusi.

Darė įtaką žmonėms, esantiems ir kitose barikadų pusėse

Pasak I. Sklepovič, sovietmečiu gyvenome apsupti žmonių, kurie patys ar jų artimieji buvo ištremti, supratome, kokia didžiulė skriauda padaryta žmonėms ir valstybei. „Galbūt būtent dėl to į Atgimimo laikotarpį atėjome dvasiškai pasiruošę, permainų būtinumas tvyrojo ore. Tai buvo galimybė pagaliau kalbėti nuoširdžiai, savo balsu. Klausytojų neapgausi, jie supranta, ką tu galvoji. Nors turėjome abejonių dėl savo ateities ir nežinojome, kaip klostysis mūsų likimas, stengėmės būti objektyvūs ir ramūs, mums reikėjo raminti mūsų klausytojus“, – sako I. Sklepovič. Taip pat, priduria ji, ramumas, paprastumas, nuoširdumas ir lėmė, kad dauguma rusų čia liko ir palaikė Lietuvos nepriklausomybę.

Jai pritaria ir buvęs Lietuvos radijo direktorius Nerijus Maliukevičius: gerai, kad visi darbuotojai jautė esantys kartu su Lietuva – tai padėjo stiprinti visuomenę, nors vyko ir visokių mitingų, pavyzdžiui, „Jedinstvo“, bet tai buvo epizodiniai reiškiniai, kurie nieko nelėmė.

Tačiau Kovo 11-osios akto signataras V. Jarmolenka mano, kad nereikia nuvertinti priešiškos jėgos praeityje ir minkštos, ne kiekvienam akivaizdžios, jėgos dabar. Jis prisimena, kad Atgimimo laikais žmonės neatsitraukdavo nuo radijo imtuvų, visą laiką nešiodavosi juos su savimi – į darbą, į parduotuvę, prie Seimo. Laimingiausieji turėjo mažus latviškus imtuvėlius „Selga“, kurio pats V. Jarmolenka pats taip ir negavo.

Atgimimo laikais radijo laida rusų kalba darė įtaką žmonėms, esantiems ir kitose barikadų pusėse. V. Jarmolenka prisimena, kad tais laikais į Seimą atėjo gana aukštas rusų karininkas, kuris pasitraukė iš savo padalinio, nes apsisprejndė pereiti į „priešų“ lietuvių pusę. Kitas atvejis buvo papulkininkio Vladimiro Tarchnanovo – jis net kalbėjo iš Seimo tribūnos, prašė atleisti, nepalaikė smurto prieš Lietuvos žmones. „Su uniforma atėjęs jis sakė, kad negalima šaudyti žmonių“, – pabrėžia signataras.

Taip pat, anot V. Jarmolenkos, radijas buvo vienintelis operatyviausias ir patikimiausias informacijos šaltinis. „Lietuviai galėjo klausytis rusų laidos ir sekti, ar yra koks nors skirtumas interpretacijose. Pažinojau žmonių, kurie sakydavo „o, jūsiškiai dar geriau pasakė, negu mūsiškiai“, – pastebi V. Jarmolenka.

Stengėsi išlikti objektyvūs

N. Maliukevičius tvirtina, kad laida rusų kalba pristatydavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žmonių nuomones. „Neįtikėtina, kiek pastangų reikėjo, kad įvykdytume tokius projektus. Tai buvo vienintelis ir labai galingas informacijos šaltinis, kuris mažino įtampą“, – kalba jis.

N. Maliukevičiaus žodžius patvirtina ir neetatinis korespondentas Kirilas Aleksandrovas. Jo savanoriškas darbas Lietuvos radijuje, Sąjūdžio spaudoje pastatė pamatus visam jo tolimesniam gyvenimui. „Man buvo 17–18 metų, kai pradėjau bendradarbiauti su Lietuvos radijo rusų redakcija. Parengiau keletą reportažų, apybraižų, kelis interviu su politiniais kaliniais, kurie buvo ką tik išlaisvinti pagal amnestiją“, – prisimena K. Aleksandrovas.

Pradėjęs dirbti žurnalistu, jis domėjosi to meto politine situacija, Borisu Jelcinu, požiūriu į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą. „Tai, kas įvyko Lietuvoje 1991 m. sausio mėnesį, pritrenkė, šokiravo. Žmonių pasiaukojimas nederėjo su neapykanta, agresija. Išlaikiau sesiją ir atvažiavau į Vilnių, kur panikos ir baimės nebuvo matyti. Visas dienas praleidau prie parlamento, ėmiau interviu, dariau įrašus. [...] Kalbėjau tik rusiškai, bet agresijos, neapykantos „ei, rusų okupante!“ nebuvo. Tai buvo orumo revoliucija“, – pasakoja K. Aleksandravičius.

Jis – ne vienintelis peterburgietis, kuriam didelę įtaka padarė Lietuvos radijas ir rusų laida. Buvusi Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės pirmininkė, Lietuvos radijo direktorė Jūratė Laučiūtė taip pat prisimena pirmąjį savo interviu Lietuvos radijuje. O Kovo 11-osios akto signataras V. Jarmolenka tvirtina, kad, kaip ir prieš 25 metus, taip ir dabar Lietuvos radijo laida rusų kalba yra reikalinga ir lietuviams, ir rusams, nes informacinio karo sąlygomis klausytojams reikia suteikti kuo daugiau objektyvios informacijos apie įvykius Rusijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje.