Jau dešimt metų Lietuvoje

EHU – tai baltarusių universitetas tremtyje, Vilniuje, kuris 1992 metais buvo įkurtas Minske ir iki pat priverstinio veiklos nutraukimo 2004 metais buvo vienintelis privatus universitetas Baltarusijoje. „Universiteto misija nuo pat pradžios buvo įtinklinti Baltarusiją Europos žemėlapyje, įtinklinti Baltarusijos integraciją į Vakarų pasaulį, pirmiausia per humanitarinius mokslus. Universitetas susidūrė su valdžios spaudimu būtent po Aleksandro Lukašenkos atėjimo į valdžią ir 2004 metais jo sprendimu universitetas buvo priverstas nutraukti savo veiklą Baltarusijoje“, – teigia EHU atstovas M.Milta. Nepaisant sunkumų ir atsižvelgus į Lietuvos vyriausybės bei tarptautinių donorų, tokių kaip EK, ŠMT ar privatūs fondai iš JAV, paramą, universitetas sugebėjo jau 2005 m. persikraustyti į Vilnių ir palaipsniui atnaujinti savo veiklą. „2006 m. kovo 9 d. universitetas įgavo privataus Lietuvos universiteto statusą, tačiau mes visi suprantame, kad universitetas vis vien yra labiau orientuotas į pačią Baltarusiją. Universitetą baigė daugiau kaip 2 250 absolventų: bakalauro, magistro ir daktaro pakopas. Jie įgijo šiuolaikinį, europietišką ir kokybišką išsilavinimą humanitarinių, socialinių mokslų ir menų srityse“, – pasakoja M.Milta.

„EHU Vilniuje veikia jau dešimt metų ir mes esame labai dėkingi Lietuvai bei užsienio reikalų ministerijai už pagalbą. Mes sugebėjome net išplėsti savo veiklos mąstą, nes dabartinė Baltarusijos politinė situacija rodo, kad labai sudėtinga veikti pačioje šalyje. Jau tarsi susiformavo toks posakis, kad Vilnius tampa mūsų Šaltojo karo laikų Viena, nes daug nevyriausybinių organizacijų ir fondų, kurie dirba su Baltarusija, dabar telkiasi čia, Vilniuje, ne tik dėl geografinio artumo, bet ir dėl stiprių kultūrinių sąsajų“, – sako M.Milta, pabrėždamas, kad EHU stengiasi būti tiltu tarp Baltarusijos ir Vakarų pasaulio, Europos, nes EHU kaip universitetas mato Baltarusijos ateitį vieningoje Europoje ir vieningame Vakarų pasaulyje.

Apie 95 proc. universiteto studentų, kaip ir dauguma dėstytojų, yra baltarusiai. Dėl savo politinių pažiūrų dauguma specialistų negali dirbti Baltarusijoje, todėl EHU tampa prieglobsčiu ir akademinei šalies bendruomenei iš įvairių valstybės aukštųjų mokyklų. Pasak M.Miltos, čia jie turi visas galimybes, kurias suteikia ES ir Europos aukštojo mokslo erdvės principai.

Universitete galima sutikti ir lietuvių, ir kitų tautybių atstovų. „Studentų lietuvių universitete nedaug, daugiausia iš lietuvių išeivių šeimų. Turime studentų iš Rytų partnerystės valstybių, iš Rusijos okupuotų Ukrainos teritorijų, pavyzdžiui, Krymo. Beveik trečdalis visų studentų yra iš Baltarusijos ir Lietuvos pasienio teritorijų“, – apie EHU studentų sudėtį, be baltarusių, pasakoja M.Milta.

Pokyčių nėra?

Kai EHU kovo 9–10 d. Vilniuje šventė savo dešimtmetį vyko svarbios konferencijos, skirtos apžvelgti, kaip visuomeninėms socialinėms transformacijoms aukštasis mokslas padarė įtaką. „Mes žinome, kad ne visose užsienio posocialistinėse valstybėse transformacijos įvairiose dimensijose įvyko. Mes įsitikinę, kad mūsų universiteto projektas yra ryškiausias vadinamojo vaidmenų modelio (angl. role model) pavyzdys Baltarusijos aukštojo mokslo transformacijoje. Deja dabartinėje Baltarusijoje mes negalime netgi manyti, kad yra tokie dalykai, kaip akademinė autonomija ar akademinės bendruomenės savivalda. Deja, universitetų rektorius skiria prezidento administracija, aukštosiose mokyklose nėra studentų savivaldos ir įvairių organizacijų, kaip yra Lietuvos universitetuose“, – Baltarusijos problemas identifikuoja M.Milta.

Jis tęsia, sakydamas, kad šalyje nėra ir skaidrių studijų kokybės mechanizmų, kurie leistų kokybiškai ir nepriklausomai vertinti studijų kokybę šalies universitetuose. „Šiuo atžvilgiu viskas valdoma stiprios vertikalės įrankiais, kaip tai buvo daroma sovietiniais laikais. Mes dirbdami stengiamės įrodyti, kad universitetai gali veikti kitaip. Pavyzdžiui, studentai bakalauro studijose pirmus dvejus metus mokosi bendrinius dalykus, o tai labai panašu į Vakarų Europos mokymosi principus, žinomus kaip artes liberales, arba lietuviškai – laisvieji menai (angl. liberal arts). Baltarusijos švietimo sistema kokybės stokoja jau vidurinėse mokyklose“, – tikina M.Milta.

Pastaroji EHU studentų apklausa, įvykdyta praėjusį gruodį, rodo, kad 89 proc. absolventų teigia, jog universitete įgyti įgūdžiai išskirtinai svarbūs būtent jų karjerai. M.Milta teigia, kad netgi šiuolaikiniame pasaulyje, kai jauni žmonės nori būti informacinių technologijų sektoriaus specialistai, nes mano, kad tai yra perspektyviausias pasirinkimas, humanitariniai mokslai gali užtikrinti finansinį savarankiškumą. „Taip manome, nes apie 60 proc. mūsų studentų po studijų grįžta į Baltarusiją, kurioje ekonominė padėtis sudėtinga, bet dirbdami pagal išsilavinimą apie 49 proc. grįžusiųjų gimtinėje uždirba mažiausiai dvigubai daugiau, negu Minske mokamas vidutinis atlyginimas“, – faktus dėsto M.Milta.

Perspektyvos – prastos

Paklausus, kokias Baltarusijos perspektyvas mato pats M.Milta, jis atsakė, kad sunku kalbėti apie realias šalies reformas. „Galbūt po 10–15 metų matysime kitokį reginį. Mes įsitikinę, kad aukštasis mokslas ir jaunų žmonių kritinis mąstymas yra lemiamas įrankis. EHU tikslas yra sugrįžti į Baltarusiją, bet į tokią, kurioje mes galėsime veikti, o ne vėl bėgti, būti uždaryti, priversti nutraukti veiklą“, – teigia jis.

Baltarusija buvo priimta į Europos aukštojo mokslo erdvę, arba, neformaliai, Bolonijos procesą, praėjusių metų gegužę, kai Armėnijos sostinėje Jerevane vyko ministrų, atsakingų už aukštąjį mokslą, konferencija. „Ten ministrai priima komunikatus, kurie nurodo aukštojo mokslo politikos plėtrą Europos aukštojo mokslo erdvėje. Baltarusija buvo priimta išimties tvarka, kadangi šalyje trūksta esminių principų, kurie būdingi Bolonijos procesui: aukštojo mokslo autonomijos, nepriklausomos studijų kokybės sistemos užtikrinimo ir visų suinteresuotų šalių savivaldos, nekalbu apie valstybės vaidmenį valdant aukštąjį mokslą“, – situaciją aiškina M.Milta.

„Baltarusija išskirtinai priimta su vadinamuoju žemėlapiu (angl. role map), kurį šalis tarsi turėtų įgyvendinti, bet jis neturi interaktyvios jėgos. Tai daugiau kaip Baltarusijos solidumo įrodymo galimybė, ar ji imsis reformų įgyvendinimo ir ar tam bus politinis poreikis pačioje šalyje. Valstybės įtraukimas į Bolonijos procesą yra simbolinis veiksmas, kurį galima traktuoti kaip norą įtraukti Baltarusiją į europinį kontekstą, tačiau realiai šalyje iki šiol niekas nepasikeitė aukštojo mokslo politikos atžvilgiu. Todėl ir neverta tikėtis, kad priėmimas į šią erdvę paspartins kokias nors reformas aukštojo mokslo srityje“, – nusivylimo neslepia M.Milta.

Pasak jo, pats faktas, kad yra Baltarusijos universitetas tremtyje, jau liudija apie tai, kad kažkas yra negerai su šalies aukštojo mokslo sistema. „Tokių precedentų pasaulyje buvo tik du: vienas universitetas savo veiklą Vokietijoje privalėjo nutraukti 1933 m. po Hitlerio atėjimo į valdžią, o kitas šiandien yra EHU Vilniuje“, – sako M.Milta.

Gegužės 7–9 d. Vilniuje vyko studentų mokslinė konferencija, kurią organizavo Jaunųjų krikščionių demokratų organizacija (JKDO) ir EHU studentai. Konferencijos tikslas buvo parodyti būsimiems ir esamiems studentams bei jų atstovams iš Baltarusijos, kaip Lietuvos aukštasis mokslas veikia ir koks yra tarpusavio bendradarbiavimas tarp skirtingų šalies interesų pusių – studentų, dėstytojų bei administracijos. M.Milta teigia, kad šiuo atžvilgiu Lietuvos patirtis yra nepaprastai aktuali Baltarusijai, kadangi ten aukštasis mokslas nebuvo patyręs jokios kokybinės reformos, todėl konferencijoje ir norėta parodyti EHU sėkmės istorijos ypatumus.