– Esate veikli moteris. Be pagrindinio savo darbo, dar užsiimate ir visuomenine veikla – vedate mokymus apie greitosios mados užkulisius, organizuojate drabužių atiduotuves įvairiuose Lietuvos miestuose, administruojate nemokamą platformą www.givertag.lt. Kodėl?

– Galbūt atsakymas slypi dar vaikystėje, paauglystėje. Aš, kaip ir didžioji dauguma mergaičių, mėgau puoštis. Vaikštinėdavau po vadinamus „kuistukus“ ir prisipirkdavau tų rūbų begales. Paskui keisdavomės su draugėmis, ypač kai eidavome į šokius.

Jau ketvirtadienį žinodavau, su kokios draugės ir kokiais džinsais eisiu į šokius, o kokį drabužį atiduosiu iš savo rūbų spintos. Žodžiu, turėjau aistrą drabužiams ir netgi, pasakyčiau, dėvėtiems drabužiams, nes jie būdavo pigūs ir labiau įperkami.

Bet įdomiausia mano istorijoje galbūt tai, kad visada buvau Karolina, kuri turi daug drabužių, bet niekada neturi kuo apsirengti (juokiasi).

– Tad pradžia nebuvo labai tvari?

– O, taip. Bet kai jau subrendau, pradėjau mąstyti, kad tas mano pomėgis ne visai geras: drabužių spinta pilna, o aš nuolat ieškau, kuo apsirengti.

Pasikalbėjusi su draugėmis supratau, kad daugelį moterų kamuoja tos pačios dilemos: „turiu daug stilingų drabužių, bet man jie netinka“ arba „turiu daug nebenešiojamų drabužių, tačiau gaila atiduoti bet kam“. Iš tokių ir panašių minčių gimė mainytuvių-atiduotuvių idėja. Kertiniai jos punktai: išmesti nebenešiojamą drabužį gaila, atiduoti – nežinai kam, pardavinėti – neturi kada. Todėl prieš penkerius metus suorganizavau pirmas mainytuves-atiduotuves Kaune, kur prie arbatos puodelio susirinko būrelis moterų ir atsinešė savo nebenešiojamų, bet vis dar geros kokybės drabužių. Kad būtų įdomiau, dar ir keramikos edukaciją pasidarėme.

Po šio renginio man tarsi atsivėrė akys. Pamačiau, kokie didžiuliai tie mūsų nebenešiojamos tekstilės lobiai. O keisčiausia buvo tai, kad moterys labiau džiaugėsi ne pasiėmusios kažkieno atneštą daiktą, bet atidavusios į geras rankas saviškį. Mačiau, kaip spindi akys, kai žmogus duoda. Žodžiu, mes puikiai praleidome laiką, o kas svarbiausia – supratome, kad ne tik papildėme savo spintas naujais drabužiais, bet ir sutaupėme pinigų.

Bendruomenė: bendraminčių susibūrimas „Romuvos“ kino teatre. Kaip ir kiekviename renginyje, moterys gali ne tik atiduoti ir mainytis drabužiais, bet ir gauti naudingos informacijos. / G. Jovaišos nuotr.

– Ir parsinešėte namo drabužių, neišleidusi nė cento?

– Būtent. Mes ne tik nemokamai atnaujinome savo spintų turinį, bet ir puikiai praleidome laiką bendraminčių rate. Po to susibūrė pastovus moterų ratas (aišku, vis prisijungdavo ir naujų), kurio narės eidavo į tas mainytuves-atiduotuves kaip į kokį nors būrelį. Mes net galėdavom matyti, kaip vienas drabužis keliauja iš rankų į rankas. Tarkim, per Naujųjų vakarėlį aš pasipuošiau kažkurios moters atnešta nuostabia žalia suknele, kurią vėliau sugrąžinau į kitas mainytuves-atiduotuves. Tuomet ją pasiėmė kažkuri kita, o kiek panešiojusi vėl atnešė tą žaliąją gražuolę į kitą mūsų renginį. Ir tai – tik viena istorija iš daugybės panašių.

– Kur vykdavo mainytuvės-atiduotuvės?

– Kadangi esu komunikacijos specialistė, suplanavusi renginį ieškodavau įvairiausių partnerysčių. Vieną suorganizavome Švietimo muziejuje, nemažai jų vyko įvairiose meno galerijose. Kartais moterys, gyvenančios erdviuose namuose, kviesdavosi pas save į svečius. Būtinai prijungdavome ir įdomią edukaciją – paskaitą ar dirbtuves.

– Smalsu, kiek moterys atsinešdavo nebedėvimų drabužių?

– Nuo kelių didelių krepšių iki kelių drabužių. Bet dėl to nekildavo jokio nepasitenkinimo: juk vienos ateidavo atiduoti, kitos – pasiimti, o trečios – tiesiog smagiai praleisti laiką.

Principas: į mainytuves-atiduotuves kiekviena moteris gali atnešti kiek tik nori rūbų – svarbu, kad jie būtų stilingi, kokybiški, tvarkingi. / G. Jovaišos nuotr.

– Pagal kokius kriterijus atrinkdavote drabužius?

– Pagrindinis kriterijus – pagarba kitam. Visada prašydavau, kad prieš atsinešdamos vieną ar kitą drabužį moterys įvertintų, ar pačios jais rengtųsi, ar avėtų atiduodamais batais. Ir, aišku, švara, tvarka. Jei kartais pasitaikydavo kokių nesusipratimų, taktiškai apie juos pasakydavome, ir tokie atvejai daugiau nesikartodavo.

– Visi renginiai, apie kuriuos kalbame, vyko dar prieš pandemiją, o tada pasaulis sustojo... Sustojo ir jūsų šauniosios mainytuvės-atiduotuvės.

– Buvo labai gaila. Ypač kai apnikdavo nežinia, kiek laiko visa tai tęsis, kiek būsime uždaryti. Todėl kilo mintis sukurti internetinį puslapį, kur galėtume daryti tą patį, ką ir darėme iki šiol. Vis tik, jei tada būčiau žinojusi, į ką veliuosi ir kiek į šitą projektą reikės investuoti laiko, pinigų, energijos, turbūt nebūčiau užvirusi visos šitos košės. Ačiū Dievui, kad nežinojau (juokiasi).

– Taip gimė „Giver Tag“ platforma, kurioje moterys ne tik su džiaugsmu dalijasi savo drabužinių lobiais, bet ir gauna daug naudingos informacijos – kaip kurti tvaresnę drabužinę, kaip protingai formuoti naujojo sezono spintą ir pan.?

– Nusprendusi kurti virtualų mūsų renginių variantą, susiradau internetinių svetainių dizainerį, IT specialistų komandą, sutarėme dėl kainų ir startavome. O tada pamačiau, kad įlipusi į šią balą sausa tikrai neišlipsiu: juk turėjau ir pagrindinį darbą, o čia dar tas naujas „kūdikis“, suvalgantis nemažai mano asmeninio laiko ir lėšų.

Kiekviena moteris, dalyvaujanti mūsų veikloje, gali žinoti, kokį konkrečiai poveikį aplinkai ji daro atiduodama arba išmainydama savo drabužius.

– Ar nekilo mintis atsikratyti to ėdraus „kūdikio“?

– Ne, nes… Man padėjo vienas mano projektas. Vos prasidėjo pandemija, subūriau beveik 20-ies savanorių komandą, kuri ėmė dirbti priešakinėse linijose – t. y. mes keliaudavome per ligonines, intensyviosios terapijos skyrius ir filmuodavome, fotografuodavome gydytojų kasdienybę karštuosiuose taškuose. Kadangi tuo metu buvo daug baimės, daug dezinformacijos, norėjome parodyti, kad mūsų medikai valdo situaciją, o žmonės irgi privalo būti sąmoningi, atsakingi už savo veiksmus.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) už projektą „Priešakinėse linijose“ man įteikė solidarumo premiją. Dalį pinigų skyriau Jaunųjų gydytojų asociacijai, su kuria bendradarbiavau, dalį išdalinau daugiausiai dirbusiems savanoriams, o likusią dalį investavau į „Giver Tag“ platformos kūrimą. Lyg iš dangaus nukritusios lėšos man tarsi patvirtino, kad esu teisingame kelyje ir kad darant kažką gero kitiems, galų gale ateina atlygio valanda.

– Mainytuvių-atiduotuvių bendruomenė plečiasi, „Giver Tag“ platforma sulaukia vis didesnio susidomėjimo, o jūsų galvoje toliau verda įdomios mintys ir tvarios idėjos?

– Verda, verda… Neseniai su KTU mokslininkais baigėme projektą, kuriam finansavimą gavome iš ES. Tobulinome patį „Giver Tag“ mainytuvių-atiduotuvių algoritmą, todėl dabar kiekviena moteris, dalyvaujanti mūsų veikloje, gali žinoti, kokį konkrečiai poveikį aplinkai ji daro atiduodama arba išmainydama savo drabužius. Mes jau galime pamatuoti ir kiek sutaupome energijos ir vandens, sužinoti, kiek daiktų buvo išmainyta, kiek atiduota ir pan.

Vis tik suprantu, kad šios platformos tobulinimui (kaip ir investavimui į ją) ribų nėra, tad, kiek galiu, tiek ja ir rūpinuosi – auginu tą savo „kūdikį“ toliau.

Galimybė: kam pirkti, jei galima pasiimti! / G. Jovaišos nuotr.

– Populiarioje internetinėje naudotų drabužių, aksesuarų prekybos ir mainų platformoje „Vinted“ kasdien parduodama milijonai naudotų ir naujų, bet žmogui netikusių, daiktų. Ar pati ja naudojatės, ar tik saviške?

– Mano tikslas kuriant „Giver Tag“ buvo kitoks. Norėjau, kad čia nebūtų jokių pinigų. Mūsų pirminis tikslas – kurti tvarią bendruomenę. Mūsų platformos ir periodiškai organizuojamų renginių misija – kad moterys ne tik atiduotų ir mainytųsi drabužiais, bet ir gautų naudingą informaciją, kaip tvariau susikurti drabužinę, kaip tinkamai tuos drabužius prižiūrėti, kad jie būtų dėvimi kuo ilgiau ir pan. Čia mes mainomės ne tik rūbais, bet ir gera energija, savo patarimais, atradimais.

– Ar šiandien jūs pati nebesilankote drabužių parduotuvėse?

– Meluočiau, jei taip sakyčiau. Viską, mano galva, reikia daryti su saiku ir nepulti į kraštutinumus. Tarkim, po darbo kostiumėliu prireikė paprastos baltos palaidinės. Tai einu ir perku pagal savo finansines galimybes. Bet būtinai galvoju, kaip atsakingai ją prižiūrėti – išskalbti tinkamu režimu ir pan. O jeigu nebenešioju, stengiuosi ne išmesti, o išmainyti, atiduoti.

Nebetinkami dėvėti drabužiai gali tapti šluostėmis, pasitarnauti gyvūnų prieglaudose ar netgi virsti meno kūriniais. Žodžiu, mano tikslas parodyti moterims, kiek daug būdų yra dar kartą panaudoti dėvėtus drabužius.

Mes turime kažko imtis, nes tekstilės pramonė yra viena taršiausių pasaulyje. Jei mokysimės neišlaidauti be reikalo ir gyventi tvariau, prisidėsime prie gamtos išsaugojimo. Pastarųjų metų statistika teigia, kad ES gyventojai kiekvienais metais išmeta apie 5,8 mln. t tekstilės gaminių, t. y. po 11,3 kg kiekvienas gyventojas! Todėl situacija iš tiesų labai sudėtinga ir pakeisti ją į gerąją pusę mes galime tik pradėdami nuo savęs – keisdami savo vartojimo įpročius.

– Moterys visais laikais mėgo puoštis, mėgautis „parduotuvių terapija“. Ar norite iš jų atimti šitą teisę?

– Mes neatimame, tik sakome: „Puoškitės, bet nuo šiol darykite tai kur kas tvariau.“ Viskas prasideda nuo sąmoningumo. Užduokite sau klausimus, ar gerai pažįstate savo figūrą, kas jums tinka; ar bent pasimatuojate pirkinį prieš pirkdamos, ar tik įsidedate jį į maišelį ir apsipirkinėjate toliau? Tai tik dalis mūsų edukacijų temų.

Kitas svarbus dalykas, kad tvarūs pirkiniai, o dar geriau – mainytuvės-atiduotuvės mums padeda sutaupyti pinigų, kuriuos paskui galime skirti kitoms reikmėms. Tarkim, gėrimų taros depozito sistema. Kodėl taip puikiai ji veikia? Todėl, kad galime susigrąžinti sumokėtus pinigus.

Manau, kad kalbėdami aplinkosaugos temomis mes irgi turėtume akcentuoti, kad, be naudos gamtai, mes ir patys gauname didelę naudą – finansinę. Kartais tokie racionalūs argumentai veikia labiau nei skambios frazės apie gamtos išsaugojimą ar klimato kaitą.

– Kodėl jūsų platformos drabužinėse nėra nei vyriškų, nei vaikiškų drabužių?

– Vaikiškų drabužėlių kartais būna, bet aš akcentuoju, kad „Giver Tag“ startuolis – iš esmės moterų bendruomenė, nors jos į savo drabužines mūsų internetinėje platformoje gali įkelti tiek vyriškus, tiek vaikiškus drabužius. Yra skyrelis – „kita“.

Kodėl buriame tik moteris? Nes bent jau Lietuvos rinkoje jos yra didžiausios vartotojos. Jos dažniausiai perka ir drabužius savo vyrams. Kitas dalykas, kad mūsų vyrai yra ganėtinai tvarūs: jei jau nešioja drabužį, tai iki pergalingo ir skylėto galo (juokiasi).

Gal nenuskambės per daug seksistiškai, bet neretai būtent moterys mūsų šeimose formuoja tam tikras gyvensenos tradicijas. Jos smalsesnės, o gautas žinias pirmiausia taiko savo šeimose. Todėl didžiausias mūsų tikslas yra pritraukti į savo bendruomenę tas, kurios perka daug ir bet ką.

Viešnia: viena iš „Mados šventės“ garbės svečių – tvarios mados dizainerė Olesia Les. / G. Jovaišos nuotr.

– Kaip tapti jūsų bendruomenės nare?

– Labai paprastai. Tereikia užeiti į „Giver Tag“ platformą, susikurti profilį, įsikelti bent vieną drabužį, batų porą ar aksesuarą ir viskas: galite eiti per spintas ir žiūrėti – gal rasite sau kažką gero.

Esame aktyvūs tiek feisbuke, tiek instagrame, kur dalijamės žiniomis apie savo būsimus renginius. Pasinaudodama proga noriu pakviesti kaunietes (ir ne tik jas) sudalyvauti mūsų artimiausiame renginyje, kuris vyks spalio pabaigoje Kaune. Tapkite mūsų sekėjomis ir tikrai nesigailėsite.

– Ar jūsų gyvi renginiai mokami?

– „Giver Tag“ platforma yra nemokama, gyvi renginiai – visada mokami. Turime vieną svarų argumentą, kodėl moterims apsimoka ateiti į mūsų mokamus renginius. Žmogus, kuris susimoka už bilietą, daug atsakingiau į tai žiūri. Užsiregistravęs jis ateina, o tai reiškia, kad mes, organizatorės, galime geriau valdyti srautus, skaičiuoti, kiek reikės drabužių pakabų, taip pat ir vaišių, dovanų… Mokestis visada būna simboliškas, o už jį dar gaunate įdomią paskaitą ar dirbtuves.

– Ar negaila visą savo laisvalaikį atiduoti labdaringai veiklai?

– Jei galėčiau, atiduočiau jo ir dar daugiau, nes galimybių šitą veiklą plėsti yra labai daug. Neseniai su mokslininkais sukūrėme jau minėtą algoritmą, kurį galime taikyti ir gyvuose renginiuose. Jis leidžia registruoti atnešamų drabužių skaičių. Kokia iš to nauda? Tokia, kad mes galime pamatuoti, kokį aplinkosauginį poveikį turi vienas ar kitas renginys. Pavyzdžiui, kiek į konkretų renginį atėjo dalyvių, kiek ir kokių daiktų jame buvo išmainyta ar atiduota, iš kokių medžiagų jie buvo pagaminti ir kokį poveikį vienas ar kitas renginys padarė aplinkai.

Neretai lengviau rūbą išmesti, nei jį išskalbti, sutvarkyti ir atnešti į mainytuves. Bet jei mes, moterys, suprantame, kad mūsų žemė nėra guminė, turime rodyti pavyzdį ir pradėti nuo savęs. Juolab kad tai tikrai apsimoka finansiškai. Šiandien aš pati drabužių perku labai mažai.

– Šiais metais apdovanojimuose „Atliekų kultūra“ esate nominuota „Metų DĖK'ui“ apdovanojimui. Ar tiesa, kad geras pavyzdys – užkrečia ir kad pradėjus nuo drabužių norisi elgtis tvariau ir kitose gyvenimo srityse?

– Tai tiesa. Kai pradedi galvoti apie atsakingą vartojimą vienoje srityje, savaime atsiranda noras būti tvariam ir kitose. Tarkim, daugkartinių pirkinių maišelių pas mane prikrauta visur – rankinėse, automobilyje. Bet jei atsitinka taip, kad turiu įsigyti plastikinį – nedarau iš to tragedijos. Linkiu moterims nenukrypti į kraštutinumus, eiti link tikslo po žingsnelį, įrodyti sau ir kitiems, kad tvariau gyventi yra ne tik sąmoninga, bet ir naudinga finansiškai.