Kad paskaitos virtualioje erdvėje gali pakeisti tradicines auditorijose, galima kalbėti tik tuomet, jei norisi patinginiauti ir nerūpi aukštojo mokslo kokybė bei gero specialisto parengimas, įsitikinusi ekonomistė Aušra Maldeikienė. Savo ruožtu Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas teigia, kad virtualios studijos beveik neišvengiamai pakeis tradicines.

Technologijų naujovės keičia tradicines mokymo(si) formas: dėstytojai talpina įvairią studijų medžiagą internete, studentai dėl paskaitų užduočių tarpusavyje bendrauja interneto pokalbių programose, forumuose ar elektroniniu paštu.

„Virtualus mokymasis įgauna vis daugiau formų. Internete gausu literatūros, „YouTube“ galima rasti ne tik kiaušinių virimo instrukciją, tačiau ir kosmologijos paskaitas. Universitetai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) susiduria su neišvengiamu poreikiu pateikti virtualias paskaitas Masiniuose atvirusoe internetiniuose kursuose (angl. Massive open online course, MOOC). Nors priešakyje dar daug eksperimentų, aukštojo mokslo rinkos laukia pokyčiai“, – rašo „The Economist“.

Atleiskime dėstytojus, įrašykime genijų, nes pigiau

Studentų priėmimas į aukštąją mokyklą yra brangus ir ribotas: reikia patalpų ir dėstytojų, teigia „The Economist“. Universitetams taip pat sunku didinti produktyvumą, nes į auditorijas neįmanoma sutalpinti daugiau nei poros šimtų studentų, tačiau studentams rengti reikia nemažo dėstytojų personalo, todėl šie yra priversti dirbti už ganėtinai kuklius atlyginimus. Virtualios studijos gali išspręsti šias problemas, sako „The Economist“.

Tokiai ekonominei logikai pritaria ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Ž. Šilėnas. Jo teigimu, perėjimas prie virtualaus mokymosi atveria galimybes sumažinti aukštojo mokslo išlaidas.

Tuo metu Vilniaus universiteto docentė A. Maldeikienė pabrėžia, kad virtualus mokymasis ir mokymas yra labai geras būdas tingėti, ypač dėstytojams, tačiau tai tikrai nėra tinkamas būdas sutaupyti.

„Aš nežinau, kaip tokiu būdu galima sutaupyti. Šiaip, žinote, geriausia – uždaryti universitetus, visus dėstytojus atleisti, įrašyti kokio vieno valdžios patvirtinto genijaus paskaitas, kuriose būtų išdėstyti visi klausimai ir kursai“, – sako A. Maldeikienė.

Ekonomistės teigimu, aukštojo mokslo sąskaita Lietuvoje ir taip yra per daug taupoma. „Jei studentams nebereikia gyvų ir naujas žinias turinčių dėstytojų, gali pasiskaityti Kauno technologijos universiteto ekonomikos vadovėlį. Jis išleistas 1992-aisiais ir jau 20 metų taupomi pinigai. Vilniaus universiteto ekonomikos vadovėlis apskritai mirė. Tas, iš kurio dėstau studentams, yra išleistas JAV 2005-aisiais. Tai yra ketvirtasis leidimas vadovėlio, kuris dabar turi jau šeštą leidimą. Kodėl jis toks senas? Dėl paprastos priežasties: ši šalis taupo viskam, kam reikia netaupyti, ir netaupo ten, kur taupyti reikia. Vienintelė galimybė studentui gauti naujas žinias yra sąžiningas dėstytojas“, – kalba ekonomistė.

Virtualus dėstytojas neparuoš gero specialisto

„Virtualiosios studijos ne tik gali pakeisti, bet ir pakeičia tradicines. Visos mokyklos ir universitetai turi pagalvoti, ką jie duoda tokio, dėl ko apskritai apsimokėtų eiti iš namų. Jei universiteto auditorijoje informacija pateikiama tokiu pat būdu, kaip tai gali būti pateikiama internetu, kam eiti iš namų? Arba jei žinių perdavimo būdai yra tokie pat kaip XI a., kuomet buvo tik viena knyga, ją vienas skaitė, o kiti užsirašinėjo, tai dabar technologijos tą klausimą sprendžia – galima paimti dešimt geriausių Lietuvos dėstytojų ir dėstyti visai Lietuvai“, – mano Ž. Šilėnas.

Tačiau tiek naujųjų technologijų specialistas Džiugas Paršonis, tiek A. Maldeikienė prieštarauja tokiai nuomonei. Jų teigimu, gyvas studento ir dėstytojo kontaktas yra kur kas kokybiškesnis.

„Gyvas kontaktas yra kokybiškesnis nei virtualus. Ir ne dėl to, kad dėstytojas, mosikuodamas rankomis, paskleidžia gaivaus oro masę. Vertė yra ta, kad žmogus yra vienos ar kitos srities specialistas, jis gyvai diskutuoja su auditorija, jo galima iškart paklausti, jei kas neaišku. Čia kaip su muzika: koncertas ar įrašas geriau? Atrodytų, kad gerai abu, bet ar norėtume visus koncertus pakeisti įrašais?“ – klausia D. Paršonis.

D. Paršoniui antrina A. Maldeikienė: „Aš siūlyčiau, pavyzdžiui, uždaryti Filharmoniją, nes gi yra puikių įrašų ir, žinokit, 90 proc. garsių atlikėjų įrašų, bus geresni negu visi tie, kurie čia gastroliuoja ir dar tiek „babkių“ surenka. Geras dėstytojas ir yra tam, kad kalbėtų būtent tiems studentams, kurie sėdi auditorijoje, ir pateiktų naujausią informaciją bei pavyzdžius.“

Ekonomistė pasakoja savo paskaitai besiruošianti keturias dienas ir abejoja, ar kas nors, įrašinėdamas paskaitą, sugeba pateikti pačią naujausią informaciją bei įvairių realių situacijų, pasaulio įvykių pavyzdžius. Nors A. Maldeikienė pati yra pateikusi nemažai net ir viešai prieinamų virtualių savo paskaitų, ji teigia visa tai naikinanti, o studentus verčianti dirbti paskaitų metu.

„Taip yra dėl labai paprastos priežasties: paskaitoje aš matau, ar studentai suprato, ar ne, o virtualioje erdvėje jie girdi tai, ką nori. Paskaitoje abiejų pusių darbas yra rimtas. Aš nemanau, kad yra blogai, jog viešoje erdvėje galima rasti garsių žmonių skaitomų paskaitų. Bet tai nėra paskaitos tam, kad paruoštum rimtą specialistą, tai yra paskaitos, suteikiančios galimybę pakelti kvalifikaciją, pagilinti konkrečias žinias“, – sako A. Maldeikienė.

Kam tuomet naudingas virtualus mokymas?

sako, kad nors virtuali paskaita ar seminaras veikiausiai niekada nebus kokybiškesni už tradicinius, kai kuriose srityse studijų persikėlimas į virtualią erdvę yra išties naudingas.

„Informacija taip dažnai ir greitai keičiasi, kad spausdinti vadovėliai praranda prasmę. Jų leidybos ciklas yra ilgas ir komplikuotas – gali keli metai praeiti, kol vadovėlis bus paruoštas ir patvirtintas. Tai yra absurdiška. Virtualiojoje erdvėje kurso medžiagą dėstytojas gali nuolat atnaujinti. Ir tie privalumai nėra pakankamai išnaudojami, nors duotų naudos ir studentams, ir dėstytojams. Sakyčiau, kad virtualioji mokymosi aplinka veikiau jau keis vadovėlinį mokymąsi negu paskaitas“, – mano D. Paršonis.

Pasak D. Paršonio, virtualus mokymas galėtų spręsti ne tik informacijos kaitos greičio problemas, jis galėtų būti naudingas žmonėms, negalintiems pakeisti gyvenamosios vietos, nuolat lankyti paskaitų: „Yra žmonių su negalia, žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių negali išvykti iš namų, pakeisti gyvenamosios vietos. Taip, turime vadinamąsias ištęstines studijas, tačiau tai nėra tas pats. Virtuali mokymosi aplinka šiems žmonėms galėtų sukurti beveik visavertes studijas, leisti stebėti paskaitas gyvai ar įrašus jiems patogiu laiku ir intensyviai studijuoti.“