Meilė iš pirmo žvilgsnio

Kol vyrai derasi, koks didesnis daiktas galėtų būti geidžiamiausia gimtadienio dovana – gal dviratis kiekvienam? – kalbinu Jono, Jorio, Arono ir jų vyresnio brolio Armino tėvus V. ir J. Rusinus, svetingai priėmusius mane į savo jaukių namų Ramučiuose terasą.

Pora atvirauja, kad susipažino bare. „Aš nusisukusi kalbėjau su draugais, o Jonas eidamas pro šalį netyčia petimi užkliudė mane. Dar apšaukiau jį, kad nemato, kur eina, bet Jonas po kiek laiko priėjo, atsiprašė ir pasiūlė pavaišinti kava. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – netradicinę pažinties istoriją pasakoja Viktorija.

Jonas prisipažįsta, kad Viktoriją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, iki jos net nebuvo patyręs tokio jausmo. Lapkritį Rusinų santuokai bus penkiolika metų, o kartu Viktorija ir Jonas jau septyniolika metų.

Žvelgdamas į du jaunus žmones, kuriems gyvenimas įteikė net keturias dideles dovanas, o drauge su jomis drėbtelėjo ir šūsnį iššūkių, pamokų, sunkumų, negali nesistebėti – juk tokie jauni!

Ir gražūs! Iš karto matyti, kad Viktorija dirba grožio srityje. Plaukai, antakiai, blakstienos, nagai – visi moteriško grožio atributai estetiškai sutvarkyti. Jauna moteris dalijasi, kad, pagimdžiusi pirmąjį sūnų, mokėsi buhalterijos, bet kol ją baigė, įsivažiavo su grožio procedūromis. Šiandien ji – plaukų priauginimo specialistė.

Jonas juokiasi, kad dar vaikas būdamas vis eidavo per garažus. Tai kažką pakrapštydavo, tai padažydavo, tai palygindavo ar paremontuodavo. Suaugęs dirbo ir statybose, ir prie automobilių, bet mechaniko darbas patiko labiau, tad, pasibaigus pandemijai, grįžo prie jo.

Populiariausi: kas gali būti geriau už jūrą ir ežerus? Nebent Druskininkų baseinas, į kurį devintojo gimtadienio proga svajoja nukakti trynukai. / Rusinų šeimos archyvo nuotr.

Neįprasta tradicija

Ant terasos sienos virš Jono galvos – jau kiek apvytęs Joninių vainikas. Tokį patį savo kambaryje turi ir vienas iš trynukų – irgi Jonas. Abiem šeimos vyrams tai didelė šventė. Būta Joninių net su kubilu kieme ar pripučiamu batutu. Vis dėlto smagiausia jų dalis gausios šeimos kasmet laukia vidurnaktį.

Tėtis pasakoja juokingą istoriją, kad per Jonines jų šeima nešokinėja per Joninių laužą, neina kupoliauti, bet gatvelėje prie namų ieško... ežiuko.

„Kai prieš kelerius metus Joninių vidurnaktį išėjome pasivaikščioti po savo gatvelę, sutikome ežiuką. Nuo to karto vaikai visada prašo Joninių naktį eiti ir ieškoti ne paparčio žiedo, bet ežiuko. Pernai, tiesa, jo neradome, bet užtai kitą dieną, birželio 24-ąją, jis atpupsėjo pas mus į kiemą“, – mosteli ranka į žalią veją J. Rusinas. Šįmet bus pirmi metai, kai vietoj tradicinio ežiuko smagi kompanija sutiko… varlę.

Metų pradžioje pasikalbame su žmona, kam teiksime prioritetus, ir taupome. Ateis laikas, vaikai iškeliaus savais keliais. Štai tada ir mes su Viktorija pakeliausime.

Per geri, kad apgaudinėtų

Kai pasaulį išvydo Rusinų vyresnėlis Arminas, Jonui buvo 21-i. Vaikelis gimė per pačią ekonomikos krizę. Abiem tėvams tada, tik pradėjusiems savo verslus, finansiškai buvo be galo sunku. Šiandien Arminui keturiolika. Trynukams liepos 17-ąją sukaks devyneri.

Žinią, kad turės iš karto net tris broliukus, vyresnėlis sutiko ramiai. „Kur kas keisčiau sūnus reagavo, kai sužinojo, kad jo darželio draugo mamytė laukiasi vieno vaikelio“, – kvatojasi tėvai.

Abu tėvai iki šiol dėkingi sūnui už pagalbą auginant broliukus. Kai pritrūkdavo rankų, į pagalbą kviesdavo Arminą, kuris tai buteliuką palaikydavo, tai pasūpuodavo verkiantį mažylį.

Ar šiandien tarp brolių nekyla konfliktų? „Visko būna: ir apsižodžiuoja, ir susipyksta, bet, jei atvirai, mes su broliu labiau vaikystėje mušdavomės nei jie keturiese“, – prisipažįsta ketvertuko tėtis.

Visi Rusinų vaikai lanko tą pačią Karmėlavos Balio Buračo gimnaziją, tik trynukai, kol dar mokosi pradinėse klasėse, su vyresnėliu nesusitinka – pamokos vyksta skirtinguose korpusuose.

Tėvai džiaugiasi, kad Joną, Jorį ir Aroną mokytoja, klasės draugai labai myli ir gerbia. Suprantama: juk ne kiekvienas kolektyvas gali pasigirti turintis tris šaunius ir dar kaip trys vandens lašai panašiai atrodančius berniukus.

Ar mokykloje jų nesupainioja? Visko būna, nes ir patys tėvai (ypač Jonas) kartais apsigauna. Paprastai tada, kai broliai sugalvoja apsikeisti drabužiais. „Laimė, kad jie dar to nesupranta, kad savo panašumu gali pasinaudoti“, – šypsosi J. Rusinas. Jam antrina žmona, kad jų trynukai yra per geri, kad ką nors apgaudinėtų. „Jei kartais juos supainiojame, broliai visada pasako, kuris yra kuris“, – tikina tėvai.

Vakarienė: savo firminį troškinį Jonas, sako, gamina iš kirvio, vinių ir koto. Įdomu, ką gardaus į alkanos kompanijos lėkštes įdės Viktorija? / Rusinų šeimos archyvo nuotr.

Skirtingi pomėgiai

Paprašyti tarti po keletą sakinių apie kiekvieną iš trynių, abu vienu balsu išpyškina: menininkas, sportininkas ir profesorius.

Menininkas (Jonas) visada pasirūpina kitais savo broliais, pasidomi, ar į mokyklą, treniruotę viską pasiėmė. Tėvai su meile vadina jį rūpestėliu ir sako, kad jis lėčiausias iš visų, bet suprantama – meniška siela.

Sportininkas (Aronas) pats sportiškiausias, judriausias. Jiedu su Joriu lanko futbolo treniruotes. Mama juokiasi, kad Aronas ne tik didžiausias futbolininkas, bet ir didžiausias bardačnikas, nes pas jį spinta baisiausiai atrodo.

„Profesorius“ Joris – labai meilus vaikas, turi puikų humoro jausmą, mėgsta skaityti knygas. Kadangi visi trys gyvena viename kambaryje, tai, nori nenori, turi sutarti.

Prisiminusi laikus, kai dar neturėjo šeimos, Viktorija prisipažįsta svajojusi apie tris vaikelius, bet tik jau ne iš karto. Vis dėlto prognozės, kad bus trys berniukai, ją nudžiugino. „Ar įsivaizduojate, kiek visko reikėtų pirkti mergaitėms, – suknelių, batelių, rankinukų, segtukų?“ – ironizuoja mama.

Finansiniai iššūkiai

Prašnekus apie finansus – kiek visko reikia keturiems vaikams – Rusinai prisipažįsta, kad sunkiausia būna tam tikrais etapais. Pavyzdžiui, rugsėjo pradžioje, kai reikia visus vaikus išleisti į mokyklą – supirkti mokyklinius reikmenis, uniformas, pratybas.

Sunku būna ir vasaromis, kai norisi išvykti paatostogauti kad ir prie Baltijos jūros. Apie užsienį pora net nekalba.

Viktorijos brolis gyvena Airijoje, tačiau sesuo su šeima dar nė karto nebuvo jo aplankyti. Kodėl? Skristi ten šešiese be galo brangu. Dar tokia gausi kompanija niekaip nesutilptų į vieną brolio automobilį – reikėtų dviejų.

Gausiai šeimai buitį palengvino Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. Už suteiktą vienkartinę paramą (teko pridėti ir nemažai savo santaupų) pora įsigijo didesnį autobusiuką „Opel Vivaro“, į kurį jau tilpo visi šeši. Kiek vėliau, kai Ramučiuose pasistatė savo namą, mero dėka Rusinai ir vėl gavo piniginį pastiprinimą, už kurį įrengė tryniams kambarį.

Paklausti apie nuolaidas einant į kiną, koncertą, kavinę ar teatrą, pašnekovai susižvalgo. Jų turima šeimos kortelė, sako, nelabai duoda realios naudos, nes brangiausia pramoga – išleisti ketvertuką į mokyklą. Skaičiuoti jų šeima dar ir kaip moka. Todėl ir į trynukų išsvajotą Druskininkų vandens parką net kelis kartus per metus nuvažiuoja.

„Metų pradžioje pasikalbame su žmona, kam teiksime prioritetus, ir taupome. Ateis laikas, vaikai iškeliaus savais keliais. Štai tada ir mes su Viktorija pakeliausime“, – nenukabina nosies vyras.

Jam pačiam, tikina, geriausias poilsis yra treniruokliai ir sporto klubas, o savaitgaliais – dviratis.

Namolio: po intensyvaus laisvalaikio su tėčiu visa kompanija sapnų karalystėje. / Rusinų šeimos archyvo nuotr.

Automobiliai nedomina

Kai tėtis lieka vienas su sūnumis, visiems vyrams siūlo sėstis ant dviračių. Tik, žinoma, ne visi tuo pasiūlymu labai patenkinti – ypač purkštauja meniškasis Jonas.

Viktorija labiau sutaria su trynukais, o Jonas daugiau asmeninio laiko stengiasi skirti vyriausiam sūnui Arminui. „Manau, keturiolikmečiui kyla daugiau aktualių klausimų nei trynukams“, – aiškina jis ir džiaugiasi, kad neseniai su Arminu dviračiais išmaišė visą Kauną – numynė beveik 30 km.

Nors Jonas mechanikas, kol kas nė vienas jo sūnus automobiliais nesidomi – visą dėmesį pasiglemžia magiškieji ekranai. Laimė, yra programėlė, per kurią tėvai gali dozuoti brolių laiką internete. Tad dvi su puse valandos per dieną – ir viskas.

Tiesa, pradžioje visko būta: ir nekalbadienių, ir pykčių, kol galiausiai suvokėme, kad užsidarius savyje problemos pačios neišsispręs – jos tik didės.

Vasarą trynukai leidžia kieme dūkdami su kaimynų vaikais – spardo kamuolį, supasi, bėgioja, žaidžia slėpynių ir kitus judrius žaidimus. Arminas pats susikūrė interneto svetainę ir bando verslauti. Tėtis tikina, kad jo sūnus IT reikalus išmano kur kas geriau nei jis pats, naudojantis kompiuterį tik mokesčiams sumokėti.

Pabūti vieniems – prabanga

Ar per keturiolika metų, kai augino vaikus, Rusinai yra atostogavę kur nors dviese? Pora mini vieną vienintelį kartą, kai padėjo Viktorijos mama, tačiau vykti atostogų į užsienį po vieno nelaimingo nutikimo kauniečiai vengia.

„Vieno iš trynukų šiandien galėjo ir nebūti arba sūnus galėjo likti neįgalus. Aronas užspringo ir 40 minučių nekvėpavo. Mes su kaimynu jį gaivinome, kol atvyko greitoji. Paskui vaikas paniro į komą. Po šio stipraus sukrėtimo iki šiol bijome kur nors toliau važiuoti. Vis atrodo, kad nespėsime sugrįžti, jei kuriam iš brolių vėl prireiks pagalbos“, – aiškina tėvai, dėl šio įvykio vis dar nepaliaujantys savęs kaltinti. Jonas pasakoja, kad tuo metu dirbo prie naujo namo, tad dėmesį buvo nukreipęs į statybas, bet ne į vaikus.

Šią vasarą tėvai bandys pirmą kartą nuo vaikų gimimo važiuoti į Palangą tik dviese – atžalas visai savaitei išleis į krikščionišką stovyklą. „Ji pigesnė nei kitos ir gera. Turbūt bus keista be nuolatinio jų tarškėjimo. Reikės kelių dienų adaptuotis prie tylos. Tik neaišku, ar pavyks atsipalaiduoti, nes vos tik sumanome kur nors išvykti ir paliekame vaikus Viktorijos mamai, jiems nuolat kas nors nutinka – tai temperatūra pakyla, tai ima varginti skrandžio problemos“, – dalijasi įprastais rūpesčiais tėvai.

Kol jie spėlioja, ar turės šią vasarą romantiškas atostogas pajūryje, į kiemą garsiai tarškėdama jau renkasi kompanija. Ją pasitinka basendžių veislės kalytė Tviksė, pavadinta trynukų mėgstamo šokolado „Twix“ vardu.

Rusinų šeimos archyvo nuotr.

Bendrystė ir pagarba

Rusinų šeimoje svarbiausia – pagarba, išklausyti kitus ir noras kažką keisti. „Mes su Jonu be proto daug kalbamės, – tvirtina Viktorija. – Jei problema neišspręsta, kalbamės tol, kol pavyksta ją išspręsti.“

Tiesa, pradžioje visko būta: ir nekalbadienių, ir pykčių, kol galiausiai suvokėme, kad užsidarius savyje problemos pačios neišsispręs – jos tik didės.

Viktorija džiaugiasi: kad ir kur eitų – į kiną, boulingą ar baseiną – Rusinai visada kartu. Labiausiai jie mėgsta vaikščioti, tad Kaunas jau seniai išmaišytas: Ažuolynas, Kalniečių parkas, Kleboniškio miškas ir kt.

Po tokių smagių pasivaikščiojimų norisi ir į kavinę užsukti, bet dažniau šeima valgo namuose. Taip ir pigiau, ir skaniau, nes tėtis gamina. „Iš kirvio, vinių ir koto“, – kvatojasi jis ir vardija savo firminius patiekalus – plovą, troškinį, blynus.

Į pokalbį įsijungęs Arminas giria mamos verdamus balandėlius ir džiaugiasi supratingais tėvais: „Su jais galima pasikalbėti visomis temomis.“

Kai kalba pasisuka apie pagalbą namuose, ilgą laiką tylėjęs Jonas irgi taria žodį: „Aš, pavyzdžiui, padedu mamai gaminti.“ Kas tvarko virtuvę? „Indaplovė“, – rimtu veidu atsako berniukas ir niekaip nesupranta, kodėl po jo žodžių visi prapliumpa juoku.

Pasigenda ramybės

Įsidrąsinę vaikai dalijasi savo svajonėmis. Štai Aronas su Joriu nori būti garsiais futbolininkais, o Jonas – jutuberiu, turėti savo kanalą internete. Jau dabar galėtų pradėti, bet mama neleidžia.

Profesijos klausimais tik aštuntokas Arminas nusiteikęs filosofiškai: sako, kuo didesnis esi, tuo mažiau žinai. Kažkada norėjo būti policininku, net kosmonautu, bet dabar tiesiog džiaugiasi, kad sunkūs septintos klasės mokslai jau baigti.

Ko Viktorija ir Jonas palinkėtų sau? „Stiprybės ir sveikatos, nes nuolat turi apie viską galvoti. Su tiek vaikų negali nė minutės atsipalaiduoti“, – atsidūsta Jonas.

Viktorija prisipažįsta, kad šaltesniu sezonu labai mėgsta dėlioti dėliones arba rankdarbiauti – pagal skaičiukus spalvinti paveikslus. Jai padeda trynukai – kaipgi be jų. Vis dėlto šiandien keturių vaikų mama labiausiai pasigenda ramybės. „Smagiausia man, kai grįžtu pirma iš darbo namo, atsisėdu kieme ir nieko nedarau – tiesiog mėgaujuosi tyla“, – šypsosi ji.