Linkėjo geriausių bruožų

Mindaugas – garsus ir dažnai minimas kunigaikštis. Taip šį vardą apibūdina žinovai.

Tai turėtų būti darbštaus, labai ambicingo ir nepriklausomo žmogaus vardas. Toks žmogus gali būti linkęs į tobulumo paieškas, sąžiningas ir vertas pasitikėjimo, ypač energingas, dominuojantis.

Senoji lietuvių tradicija byloja, kad vaikams nuo neatmenamų laikų būdavo duodami garbingų savo šeimos ar visuomenės veikėjų vardai.

Taip buvo pagerbiami seneliai, dėdės ir tetos, kurių geruosius būdo bruožus tėvai linkėjo savo mažyliui perimti su vardu.

"Tai buvo didelė garbė, anksčiau žmonės džiaugdavosi vieni kitais. Gal todėl vardo diena ilgą laiką buvo kur kas svarbesnė nei gimtadienis, – aiškino etnologė Valerija Jankūnaitė. – Kažkurio konkretaus žmogaus vardo suteikimas vaikeliui buvo savotiškas jo įamžinimas, nes medinis kryžius supus, o garbingas vardas, perduodamas vieno palikuonio kitam, išlaiko jo atmintį. Kai vaikas ūgtelėdavo, jam ne kartą būdavo papasakojama, kodėl buvo pavadintas būtent tuo vardu".

XIX a. antroje pusėje Europoje kilus tautiniams judėjimams, lietuviai taip pat prisiminė savo kunigaikščius ir valstybės pradininkus.

Ilgą laiką lietuviai garbingiausiu ir labiausiai mėgstamu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiu laikė Vytautą Didįjį. Dažnoje šeimoje augo broliai, pavadinti Vytauto, Kęstučio ir Algirdo vardais.

Tada sūnui duoti Mindaugo ar Gedimino ir ypač Jogailos vardą lietuviams dar nebūtų atėję į galvą.

Tarpukariu lietuviai "atrado" Gedimino vardą. Tai sietina su kovomis už šio didžiojo kunigaikščio miesto – Vilniaus atkariavimo idėja.

Mindaugo vardo ilgokai vengta. Galbūt todėl, kad jam, be vieno pirmųjų Lietuvos krikščionių bei valstybės vienytojo, buvo priskiriama ir brolžudžio etiketė.

Šeimoje – tik lietuviški vardai

"Vardas yra pati pirmoji dovana, kurią tėvai dovanoja savo vaikui. Ši dovana kartu lemia ir jo gyvenimą, – įsitikinęs verslininkas ir aktyvus Lietuvių kalbos gynimo draugijos narys klaipėdietis Mindaugas Karalius. – Apmaudu, kad populiariausių vardų dešimtuke dabar yra gal tik vienas tikrai lietuviškas. Tėvai negalvoja, jie tiesiog pasiduoda bet kokiai įtakai. 

Mergaitėms sekasi labiau, populiariausių vardų dešimtuke lietuviškų yra keturi ar net penki. Mano įsitikinimu, lietuviams savo vaikus vadinti lietuviškais vardais yra ir garbė, ir pareiga. Ir ne tik lietuviams, bet ir Lietuvos rusams, ir žydams. Savo lojalumą valstybei, kurioje gimė ir gyvena, jie turėtų pabrėžti lietuviškais vardais, o jų kilmę parodo pavardės."

M.Karaliaus šeimos vyrai gali didžiuotis, nes visų jų vardai – lietuviški.

Mindaugas savo sūnų pavadino Tautvilu, jo tėvas – Vytautas, senelis – Jonas. Vyras neslepia Lietuvos vėliavą visada keliantis aukščiau už Europos Sąjungos.

Jis įsitikinęs, jog tėvai galvojo apie sūnaus vardo ir pavardės derinį.

Sovietmečiu jie tikrai galėjo pavadinti jį kaip nors kitaip. Pasirinkimą lėmė vidinės nuostatos, šeimoje Lietuva ir lietuvybė buvo už viską svarbesnė.

Ragino nepaniekinti savo kalbos

Ypatingą vardo ir pavardės derinį iš tėvų gavęs M.Karalius yra kategoriškai nusiteikęs gimtosios kalbos atžvilgiu.

Vyras ragintų nesibaiminti ir lietuvinti savo pavardes.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais aktyviai prasidėjęs judėjimas, raginęs lietuvius atsisakyti pavardėse lenkiškų priesagų, yra beveik sunykęs.

Juk žinoma faktų, kai Suomija tapo nepriklausoma, šios valstybės švedų kilmės karininkai savo švediškas pavardes pavertė suomiškomis.

Būdamas Vilniaus universiteto absolventas, M.Karalius nuo 1996 m. teikia premijas istoriją savo Alma Mater studijuojantiems studentams už geriausią bakalauro darbą.

Pastaruoju metu prie šios iniciatyvos prisideda ir VU Istorijos fakulteto Alumni draugija.

Nors baigęs istorijos studijas M.Karalius pasuko į verslą, tačiau jis išlaikė ryšį su fakulteto bendruomene ir tebėra dėkingas už žinias, patirtį, suformuotas pažiūras.

"Turime daug baimės ir saviniekos dėl lietuviškų vardų, pavadinimų ir pačios kalbos. Dabar visi akcentuoja vien anglų kalbą. Nežinia, iš kur atėjo manymas, kad pavadinęs ką nors angliškai pasirodysi esąs labai pažangus. Bet juk pažangumas matuojamas ne tuo. Jei taip svarstytume, pažangumo rodiklis turėtų būti hebrajų kalba. Mano įsitikinimu, lietuviškų ženklų mūsų gyvenime visuomenė turi turėti kuo daugiau. Lietuva yra ta valstybė, kur gyvena, vystosi, auga lietuvių tauta. Ji gyvena ne kažkur Londone, o čia. Kaip sakoma, nobile obligare – kilmė įpareigoja. Jei jau gimei lietuviu, tai padaryk bent vieną gerą darbą per metus savo artimiesiems, savo valstybei", – įsitikinęs M.Karalius.

Savo kilmės mito neturime

Kokių Lietuvos valdovo Mindaugo bruožų savo sūnums linkėjo jo vardą davę tėvai, sunku atsakyti.

Karaliaus Mindaugo būdo bruožų nežinome. Vadovaujamės Lietuvos priešų tekstais, kurie tik minėjo faktus, bet pačios mūsų valstybės vadovo asmenybės neaprašė.

Todėl dabar dauguma lietuvių, pavadindami sūnus Mindaugo vardu, vadovaujasi Justino Marcinkevičiaus dramos "Mindaugas" sukurtu įvaizdžiu.

Galvodami apie pirmąjį ir vienintelį Lietuvos karalių, neturime kitos galimybės, kaip suvokti šią asmenybę per meninį vaizdą.

"Mindaugo paveikslas, kurį turime savo sąmonėje, yra ne tiek jo amžininkų, senųjų kronikininkų nupieštas vaizdas, kiek mūsų įsivaizdavimas. Tai labiau simbolis nei realus žmogus su konkrečiais būdo bruožais. Manau, tuo irgi galime džiaugtis. Legendos yra svarbesnės už tikrovę, nes jos kuria mūsų savimonę. Estai turi tautos atsiradimo mitą "Kalevalą", latviai – "Lačplesį". O lietuviai tokio mito neturi arba jį yra pamiršę. Mes remiamės poetų atvaizduota istorija. Mūsų priešai mums sukūrė mitą apie tautos vienytoją ir valstybės kūrėją Mindaugą", – apie santykį su savo vardu kalbėjo M.Karalius.

Iš užmaršties prikėlė kunigas

Nei Mindaugas, nei Gediminas nebuvo prisimenami iki pat XVIII a., kai kilo susidomėjimas praeitimi.

Abu šie kunigaikščiai siekė užkariauti daugiau teritorijų būdami Lietuvoje.

Todėl jie nėra tokio masto valdovai, kaip Jogaila, kuris pats išėjo ir atsisėdo svetimos valstybės soste, taip ją užimdamas ir tuo pat metu išlaikė savo teises Lietuvoje.

Istorijos mokslų daktaras, viduramžių istorijos specialistas Stephenas Christopheris Rowellas aiškino, kad Mindaugą iš užmaršties prikėlė kunigas Juozas Stakauskas, vokiečių kalba parašęs ir apsigynęs disertaciją "Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje".

Tai jis nusprendė, kad kalbos apie Mindaugo atsimetimą nuo katalikybės yra Vokiečių ordino šmeižtas.

Pasak autoriaus, galbūt Mindaugas buvo neištikimas ordinui, bet neatsisakė religijos. Tai buvo bandymas grąžinti jį katalikų Lietuvai ir savotiškas ženklas, kad lietuviai nuo seniausių laikų norėjo ryšio su Vakarais, o ne su Rytais.

"Tai buvo normali valdanti šeima. Tais laikais Europoje beveik nė vienas valdovas nebuvo angelas. Turime kur kas baisesnių pavyzdžių nesenoje istorijoje, kai komunistų partijos veikėjai po karo šimtus tūkstančių savo piliečių ištrėmė į Rusiją", – teigė istorikas.

Pasak S.Ch.Rowello, Lietuvos istorijoje yra dar daug asmenybių, kurių praeitį galima būtų atgaivinti ir šiandien jų vardams suteikti naują skambesį bei gyvenimą. Tai galėtų būti Jogaila.

Kita asmenybė – Lenkijoje gerai žinomas mūsų kunigaikštis Traidenis, kuris XIV a. palaikė glaudų ryšį su Mazovijos kunigaikščiu.

Tik vargu ar lietuviai norės savo sūnus vadinti jo garbei dėl nelabai priimtino skambesio.

Kas buvo Mindaugas?

Pirmas žinomas vienvaldis Lietuvos valdovas.

Pirmas didysis kunigaikštis ir vienintelis Lietuvos karalius.

Pirmasis valdovas, atsivertęs į krikščionybę.

Niekas iki šiol nežino, ar jis atsisakė katalikybės, ar ne, todėl neturėjo vietos Lietuvos bažnyčios istorijoje ir buvo laikomas šioje srityje nesėkmės pavyzdžiu.

Jis neturėjo tiek valdžios, kad priverstų visus savo pavaldinius atsiversti į naująją religiją.

Tai gabus ir ryžtingas valdytojas, supratęs, kaip susigaudyti regiono politikoje už Lietuvos ribų, bei bandęs išnaudoti Vokiečių ordiną savo naudai.

Buvo negailestingas ir ambicingas žmogus.

Savo giminaičius, buvusius tuo pat metu ir jo konkurentais, išvarė į Rusiją esą užkariauti rusų žemių ir sulaikyti totorių išpuolius.

Grobė į rusų žemes išsiųstų giminaičių žemes.

Mirus žmonai, nusprendė vesti jos seserį, nors ši jau buvo ištekėjusi.

Ketino nužudyti būsimos žmonos vyrą Daumantą, tačiau šis susivienijo su Treniota ir nužudė jį patį.

Tuo metu šitoks valdovo elgesys buvo laikomas įprastu.

Po savęs nepaliko palikuonių, galinčių tęsti dinastiją. Jo sūnus Vaišvilkas trumpam sėdo į sostą, bet greitai irgi buvo nužudytas, o konkurentai paskui kovėsi dėl valdžios.