1991 metų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija sovietų omonininkai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus: Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių. Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją.

Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

„Šie vyrai buvo užpulti klastingo priešo. Priešo, kuris nenorėjo stoti į atvirą kovą, pasinaudojo ryto prieblanda, aplinkybėmis, kad atliktų savo juodą darbą“, – susirinkusiesiems sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

Jis kartu su pirmąja ponia Diana Nausėdiene gėlėmis pagerbė žudynių aukas, pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ir  Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjerą pavaduojantis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, ministrai bei aukšti šalies pareigūnai.

Šįkart minėjime nedalyvavo T. Šernas.

V. Landsbergio teigimu, Medininkų žudynių tyrime nebuvo padaryta viskas, ką buvo galima padaryti.

„Teisingumas – ar mes norėjome jį įgyvendinti, ar tik imitavome, apribodami, galų gale, iki vieno labai abejotino nusikaltėlio? Tyrimas ar tik jo imitavimas iš anksto uždėtuose siauruose rėmeliuose, o iš tikrųjų ir senaties laukimas – tas buvo taip akivaizdu, kol prezidentė Dalia Grybauskaitė nepareikalavo perkvalifikuoti nusikaltimų – ir Sausio 13-osios, ir Medininkų“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Šie vyrai buvo užpulti klastingo priešo. Priešo, kuris nenorėjo stoti į atvirą kovą, pasinaudojo ryto prieblanda, aplinkybėmis, kad atliktų savo juodą darbą.

„Buvo ignoruojami liudininkai kaip T. Šernas, R. Rabavičius dar buvo gyvas, kai jį vežiojo po Vilnių ieškodami ligoninės, kur galima būtų jį paguldyti“, – pridūrė jis.

V. Landsbergis omonininkų veiksmus apibūdino kaip „valstybės puolimą“ ir „terorą“.

Irena Maurušaitienė, buvusi Medininkų posto inspektorė, pamena, kad toje pamainoje, kai buvo nužudyti pareigūnai, dirbo ir prieš tragediją nakčiai buvo išleista namo.

„Vyrai susirinko, pasitarė – aš vieniša motina buvau, du vaikai, išleido (...) Tokių įtartinų įvykių buvo, bet mes nekreipėme dėmesio, vakare aš išvažiavau namo, sužinojau ryte tuos visus baisius dalykus“, – žurnalistams sakė 73-ejų metų moteris.

„Aš antrą kartą gimiau – jeigu manęs nebūtų išleidę namo, aš gulėčiau Antakalnyje šalia savo bendražygių“, – pridūrė ji.

Žuvusio R. Rabavičiaus brolis Audrius sako, kad teisingumas iki šiol nėra atstatytas, jo viltis – kad visi kaltieji būtų surasti.

„Kad visi kaltieji būtų surasti“, – BNS sakė 47-erių A. Rabavičius.

Jam pritarė ir Genė Orlavičienė, žuvusio S. Orlavičiaus žmona.

„Bijau ką nors pasakyt, bijau, kad nelabai. Mes ne to tikėjomės, tikėjomės daugiau teisingumo“, – žurnalistams sakė 70-metė moteris.

Minint 29-ąsias Medininkų žudynių metines penktadienį taip pat vyko ir tradicinis bėgimas nuo Medininkų iki sostinės Antakalnio kapinių, kur palaidoti žuvusieji.

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje ketvirtadienį jau įvyko Medininkų tragedijos atminimo vakaras, kurį vedė T. Šernas, jis šiuo metu yra Lietuvos evangelikų reformatų vicesuperintendentas.

Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas.

Dar tris omonininkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.