Daugelyje pasaulio šalių vyko ir tebevyksta protesto akcijos prieš Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ veiksmus, paimant vaikus iš emigrantų šeimų. Protesto piketas dėl prarastų lietuvių vaikų ketvirtadienį prie Norvegijos ambasados vyko ir Vilniuje. Vertindamas šią akciją sostinėje, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė: „Tik teisiniu keliu, o ne populistinėmis akcijomis ar piketais galime vesti derybas su Norvegija dėl lietuvių vaikų, kuriuos iš tėvų paėmė „Barnevernet“.

Pasak ministro, per pastaruosius trejus metus ne kartą buvo derėtasi ir bendrauta su Norvegijos valdžia dėl dvišalių sutarčių ar kitų būdų, bandant išsiaiškinti, kas nulėmė, kad Norvegijoje gyvenantys lietuviai prarado vaikus, ir kaip juos būtų galima mūsų šalies piliečiams susigrąžinti.

„Tai, kad Norvegija apsisprendė, tikėtina šiemet, ratifikuoti 1996 m. Hagos konvenciją „Dėl tėvų pareigų ir vaikų apsaugos“ yra didelis žingsnis į priekį. Be to, pagaliau atsirado tam tikros gairės, kaip elgtis, jei „Barnevernet“ akiratyje atsiranda užsieniečių vaikai. Manau, kad tos gairės atsirado ne šiaip sau. Prie to prisidėjo ir mūsų raginimai norvegams atsiverti. Kita vertus, kiekvieno vaiko atvejį reikėtų vertinti individualiai, o ne – populistinėse akcijose, kurios pastaruoju metu paūmėjo visame pasaulyje“, – teigė L. Linkevičius.

Apie neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, kad Norvegijoje iš lietuvių šeimų pastaraisiais mėnesiais buvo paimti 5 ar 6 vaikai, ministras teigė žinių neturįs ir pabrėžė, jog lietuvių vaikų praradimo statistika nėra grėsminga: „Turime tik tą informaciją, kokią gauname per savo ambasadą, nes Norvegijos institucijos neįpareigotos mums teikti informaciją. Sužinome [apie paimtus vaikus – LRT.lt] tik tada, jei į ambasadą kreipiasi patys tėvai. Atsiprašau, kad primenu, bet juk patys Lietuvoje turime apie 10 tūkst. beglobių vaikų ir tokia situacija patys privalėtume susirūpinti, o ne priekaištauti tikrai demokratinei valstybei Norvegijai, užmerkdami akis prieš tai, kaip ginamos vaikų teisės mūsų šalyje“.

Močiutė anūko pamatyti nebesitiki

Daugelio lietuvių aistras iki šiol kaitina istorija, kai prieš dvejus metus iš Norvegijoje gyvenančios Gražinos Leščinskienės „Barnevernet“ atėmė tuo metu penkiametį sūnų Gabrielių.

Pikete prie Norvegijos ambasados Vilniuje dalyvavusi berniuko močiutė Regina Stašienė, bandžiusi gauti globėjos teises, pasakojo, kad anūkas gyvena jau trečioje šeimoje: „Iš pradžių jis buvo apgyvendintas dviejų jaunų moterų šeimoje, po to gyveno kažkokio ūkininko namuose, o kur dabar – nebežinome. Informacija mano dukrai apie vaiką nebeteikiama, nes ji buvo pastebėta važinėjanti netoli to ūkininko valdų. Bet tai galėjo būti visiškas sutapimas, nes ji, valydama norvegų namus, važinėja po įvairias vietoves.“

Po to, kai Gabrielių iš Norvegijos į Lietuvą bandė pargabenti G. Leščinskienės brolis, berniuko nėra mačiusi nei motina, nei kiti artimieji.

„Aš jau, ko gero, nebesulauksiu pasimatymo su anūku“, – su ašaromis akyse kalbėjo R. Stašienė. Ji neigė informaciją, kad dukters namuose Norvegijoje būdavo girtaujama ar kad Gabrieliui trūko motinos priežiūros, dėmesio.

Visus teismus Norvegijoje G. Leščinskienė pralaimėjo po to, kai jos brolis paslapčiom bandė parvežti Gabrielių į Lietuvą. Jis buvo sulaikytas Švedijoje – berniuką norvegai išsivežė atgal, o dėdei namo teko grįžti vienam.

Kaip buvo skelbta žiniasklaidoje, šiuo metu Gabrieliui „Barnevernet“ taiko šeštojo laipsnio apsaugą. Jei būtų pereita prie paties aukščiausio – septintojo laipsnio, būtų pakeista berniuko tapatybė.

Šiuo metu G. Leščinskienės laukia dar vienas teismas, bandant susigrąžinti sūnų ir motinystės teises.

Negali nepastebėti įvykių Lietuvoje

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininkas Stasys Šedbaras įsitikinęs, kad Lietuvos vyriausybės atstovai turėtų aktyviau bendradarbiauti su Norvegijos institucijomis: „Ir užsienio reikalų, ir socialinės apsaugos ir darbo ministrai turėtų aktyvinti dvišalius santykius, kad galėtume pasirašyti tam tikrus dvišalius susitarimus, kad galėtume ginti savo tautiečius, kad gautume informaciją apie atimtus vaikus. Jei tuos vaikus iš tikrųjų reikia atimti iš tėvų, tai gal jie galėtų augti Lietuvoje, o ne svetimoje valstybėje?“

Parlamentaras taip pat įsitikinęs, kad Norvegijai bet kokia proga reikėtų priminti apie lietuvių prarastus vaikus. Tam galėtų pasitarnauti iš tikrųjų draugiški Lietuvos ir Norvegijos santykiai, nes pastaroji su mūsų šalimi bendradarbiauja daugelyje sričių.

Kita vertus, pasak S. Šedbaro, norvegai negalėjo nepastebėti pastarųjų mėnesių kraupių įvykių Lietuvoje, kai tėvas mažus vaikus sumetė į šulinį: „Neatmestina, kad norvegai stebi, kas vaikų apsaugos srityje darosi Lietuvoje. Gaila, bet kol kas mes negalime jiems pasakyti, kad grąžintų mūsų mažuosius piliečius ir mes patys jais tinkamai pasirūpinsime. Dar turime nemažai namų darbų“.

Tačiau S. Šedbaras apgailestavo, kad su mažuoju Gabrieliumi norvegai neleidžia jo motinai pasimatyti bent trumpai, o tai, kad berniukas mėtomas iš vienų globėjų kitiems, neabejotinai gali atsiliepti jo tolimesniam gyvenimui: „Sunku net įsivaizduoti, kas darosi jo galvelėje, ir sunku įsivaizduoti, kas dėsis, kai jis užaugs ir bus piktas dėl savo vaikystės. Tokiais atvejais kyla ir pyktis, ir keršto siekimas, ir susiformuoja tokie, kaip Kražių skerdikas“.

Inicijuos naujus įstatymus

Seimo Darbo frakcijos seniūnas Kęstutis Daukšys įsitikinęs, jog Lietuvos valdžia privalo padaryti viską, kad lietuvių vaikai iš bet kurios užsienio valstybės būtų perduoti mūsų šalyje esantiems giminaičiams arba globėjams: „Problemas reikėtų spręsti ne Norvegijoje ar kur kitur, o Lietuvoje. Nemanau, kad visi lietuviai, gyvenantys Norvegijoje ar kitur, – šventi. Gal norvegai ir pagrįstai atima iš lietuvių vaikus, jei jie nesugeba jų auginti pagal tenykščius įstatymus. Tačiau tokiais atvejais vaikus būtina grąžinti Lietuvai, o, kad taip būtų, mes privalome patys pasirūpinti. Jie – lietuviai ir privalo augti savo kultūrinėje aplinkoje. Dėl to aktyviau turėtų dirbti ir vyriausybė, ir Seimas. Jei vyriausybė neras būdų, mes priimsime tam būtinus įstatymus.“

Pasak K. Daukšio, Seimas po pateikimo jau pritarė įstatymo projektui, kad užsienyje esančiais lietuviais vaikais galėtų pasirūpinti Lietuvos Vaiko teisų apsaugos tarnyba. Jei šio įstatymo nepakaktų, parlamentaro įsitikinimu, reikėtų pagalvoti ir apie kitus galimus teisės aktus.