Pereiti į pagrindinį turinį

Mirties konvejeris prie Laptevų jūros

2023-06-15 02:00

Komunistinio režimo aukomis yra tapę apie 100 mln. žmonių, tarp jų ir 1941 m. birželio 14-osios tremtiniai iš Lietuvos. Jie 1942 m. iš Sibiro buvo nuplukdyti Lena prie Šiaurės ledjūrio.

Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m. Išnaudojimas: R. Vaicekauskas kasa anglis šachtoje Jakutske. 1954 m.

Čia dauguma jų liko masinėse kapavietėse. Kraupius vadinamojo laidojimo vaizdus liudija tai matę.

„Rusijos caras trėmė už poliarinio rato, prie ledjūrio, sukilusius prieš monarchiją, o Stalinas minėtą vietą prie Laptevų jūros laikė tinkamiausia Baltijos šalių tremtiniams: moterims, vaikams ir seneliams. Ta vieta – amžinas, daugiau kaip 0,5 km gylio įšalas Trofimovsko, Tit Arų, Stolbų salose, Bykovo, Mastacho iškyšuliuose, Janos upės pakrantėse. Gyvenimą tame lediniame pragare savo piešiniuose pavaizdavo buvęs tremtinys Gintautas Martynaitis, aprašė Dalia Grinkevičiūtė, Ričardas Vaicekauskas, Arvydas Vilkaitis, Olga Merkienė, Eugenijus Barniškis, broliai Staugaičiai ir kt., – pasakojo Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ 1992 m. įkūrėjas ir vadovas Jonas Markauskas, gimęs Trofimovsko saloje. – Išlaipinti prie Trofimovsko tremtiniai iškart suprato, kad čionai, į ledo kamerą, jie atgabenti pražūčiai. Tai liudija 1941 m. tremtinio R. Vaicekausko užrašyti ir išleisti prisiminimai apie klaikią būtį ir buitį prie Laptevų jūros. Anot jo dukros Ritos Vipartienės, jos tėtukas sakydavo – jei po jo mirties liks tik kelios poros naujų batų, paltų, kostiumų, tai niekam to nereikės. Todėl jis paliko būsimoms kartoms prisiminimų apie tremtį prie ledjūrio knygų, kuriose užfiksavo dramatišką Lietuvos tremtinių likimą amžinojo įšalo žemėje. Be to, R. Vaicekauskas sukūrė ir pagamino Lietuvos bažnyčioms 26 sietynus, devyniolika šventųjų skulptūrėlių.“

Pateikiame skaitytojams kelis R. Vaicekausko atminties liudijimus apie rafinuotai stalinistų nukankintų tremtinių iš Lietuvos „laidotuves“, kitas pribloškiamas nežmoniško elgesio su mirusiuoju patirtis. Novelėje „Pirmyn!“ autorius, be kita ko, pasakoja ir liudija, kaip jis, būdamas šešiolikmetis, savo akimis matė tas pasibaisėtinas „laidotuves“. Skaitytojui, greičiausiai, bus sunku patikėti, kad tai, ką aprašė R. Vaicekauskas – ne klaikus sapnas.

Sugrįžimas:  J. Markauskas Lenos žiotyse, Trofimovsko saloje. Kairėje matyti bangų paplauto salos kranto kraštas su atplyšusia velėna. Būtent ji buvo naudota kapų imitacijai R. Vaicekausko aprašytame stalininiame tremtinių „laidojime“. 1989 m.

Ištrauka iš novelės

(...) Grupė kalinių, lydima sargybos, išėjo į Trofimovską vežti lavonų. Mudu su Vaclovu Vaitulioniu, Lietuvos policininku iš Nedzingės, likome kūrenti laužų, kad lavonų vežėjai neklaidžiodami galėtų grįžti. (...) Grįžę ir pasišildę prie laužų, atsigėrę arbatos, kaliniai buvo vėl išvaryti antrą kartą vežti tą baisų krovinį. (...)

Supratęs, kad įšale iškirsti masiniams kapams duobę bus sunku, (Artemjevas) nutarė lavonus skandinti. Mudu su Vaclovu Vaitulioniu dviejų metrų storio lede iškirtome erdvią eketę. Tuojau pat prisistatė Artemjevas ir, atsivedęs du žaliūkus, liepė į eketę mesti lavonus. Žaliūkai, pagriebę sušalusį lavoną, metė jį į eketę. O, siaube! Lavonas plūduriavo ir neskendo. (...)

Išlaipinti prie Trofimovsko tremtiniai iškart suprato, kad čionai, į ledo kamerą, jie atgabenti pražūčiai.

Dar pasikamavęs Artemjevas liepė lavoną traukti lauk. Pagulėjęs ant ledo lavonas ėmė blizgėti it laku nuteptas, mat pasidengė plonyte ledo plutele. Mums buvo liepta eketę pailginti taip, kad jos vienas nuožulnus galas liestų ledo paviršių, o antrasis – eketės apačią po vandeniu. Kitaip tariant, padaryti nuožulnų kelią... į amžinybę. (...)

Nereikės įšale kirsti duobės! Betgi, kaip reikės įrodyti (viršininkams) palaidojus žmones? Juk turi būti matomos masinių kapų vietos. Išeitis ir čia buvo rasta. Apšmirinėjęs salą ir gretimas kitas, Artemjevas rado bangų paplautą krantą, ant kurio vos laikėsi velėna. Tuojau pat visi kaliniai su rogelėmis ir kirtikliais atsidūrė prie paplauto kranto. Be didelio vargo laužėme velėnas ir, jas pakrovę į rogeles, tempėme į mūsų „bazę“. Velėnomis užvertėme geroką tundros plotą. Ant velėnų bėrėme iš pakrantės atvežtą sausą smėlį, jį apliedami vandeniu. Išėjo puiki masinių kapų imitacija. (...)

Moksleivis: 11-metis J.Markauskas Jakutske. 1957 m. žiema. J. Markausko archyvo nuotr.

Viskas buvo galutinai paruošta lavonams skandinti. Brigada sutemus vežė sušalusius lavonus, o prašvitus jau kiti kaliniai juos bruko po ledu. (...) Kiekvieną rytą rasdavome atvežtų naujų lavonų. Jų buvo nemažai. Mirties konvejeris buvo pajėgus per dieną sudoroti nors pusę Trofimovsko. Tik spėk vežti. O vežė rimtai. Lavonus vertė netoli eketės ir, susikaupus jų krūvai, tiktai po Artemjevo patikrinimo buvo galima po ledu „šauti žmūriką*“... (...)

Nenutuokdama apie apgaulę, Trofimovsko administracija buvo patenkinta laidojimo tempais, nes buvo aišku, kad greitai nieko neliks ir nebus pavojaus epidemijai kilti. Savo pramogai, gal laikui paįvairinti, o gal koviniam pasiruošimui Artemjevas sugalvojo kažką panašaus į viduramžių riterių turnyrą. Protakos lede, netoli eketės su palapine, pažymėjęs vietas, liepė iškirsti keliolika negilių duobučių (maždaug iki kelių). Priėjęs prie atvežtų lavonų ir pirštu parodęs keletą jų, liepė juos įstatyti į iškirstas duobutes.

Mes viską stebėjome nesuprasdami, kas gi čia darosi. Kodėl lavonai pastatyti? Žingsniais išmatavęs nuotolį, Artemjevas ledo sniege nubrėžė liniją. Išrikiavęs prie linijos ginkluotus sargybinius ir nurodęs kiekvienam konkretų lavoną, liepė jam mostelėjus šauti. Šūviai! Vieni pataikė, kiti – ne. Pataikė irgi skirtingai. Pratimą vėl pakartojo. Nepatenkintas šauliais, Artemjevas riktelėjo: „Žiūrėkite, kaip turi šaudyti tikras čekistas! Žiūrėkite! Aš tam „žmūrikui“ tuojau pat išmušiu dešinę akį, o paskui – kairę. Žiūrėkite, aš nepasiruošęs šausiu!“

Tai taręs, Artemjevas, pakėlęs šautuvą, iškart iššovė. Patraukęs šautuvo spyną, šovė antrą kartą. Abu kartus kulkos pataikė, išmušdamos akių vietose skyles. Gėrėdamasis savo pasiekimu, Artemjevas, netverdamas juoku, riktelėjo: „Dabar „žmūrikas“ aklas, ir aš jį nušausiu!“ Driokstelėjo šūvis. Šį sykį sprogstamąja kulka. Galva ištiško. (...)

Koks pasityčiojimas iš žmogaus! Net mirusio! Juk žmogus ne savu noru mirė nuo bado ar epidemijos. Mirusį žmogų sušaudė, paskui paskandino! Ar teko ką nors panašaus girdėti? Nei hunai, nei totorių ordos, nei fašistai to nedarė. Inkvizicijos laužai neprilygo šioms patyčioms! Tas viskas vyko ne sapne, ne pasakose, o SSRS, Jakutijoje, Užpoliarėje, prie Trofimovsko esančioje bevardėje saloje. Kada? 1943 m. pavasarį!

Lavonų buvo atvežta įvairių, net baltųjų lapių apgraužtų. Tai buvo ne tik suaugę vyrai ir moterys, bet ir vaikai. (...) Krūvoje gulėjo mirusi mergaitė, gal kokių penkerių metų, rankyte prispaudusi prie krūtinės skudurinę lėlytę...

Knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ 174 p. Dalia Grinkevičiūtė užsimena, kad kaliniai laidojo mirusiuosius. Niekas, net pats direktorius, į salą, kurioje tai vyko, negalėjo patekti, nes ją kiaurą parą saugojo ginkluota sargyba. Trofimovsko gyventojai, jeigu ir žinojo, kad kaliniai laidoja mirusius, tai net ir šiurpiausiame sapne negalėjo susapnuoti, kaip visa tai vyksta.

Iš Ričardo Vaicekausko prisiminimų „Pirmyn!“. Leidinys „Lietuviai Arktyje“, 2010 m.

Įvertintas: G. Martynaičio (nuotraukoje) piešinius pirmasis paviešino J. Markauskas. Jis pasiūlė Lietuvos nacionaliniam muziejui juos restauruoti ir konservuoti. Piešiniai ten saugomi ir dabar. Nuotr. iš G. Martynaičio piešinių albumo „Ledo vaikystės prisiminimai“. 2011 m.

Palinkėjimas tautiečiams

R. Vaicekauskas santūriai, labai tiksliai aprašė ir kitas pribloškiančias nežmoniškumu patirtis tremtyje prie ledjūro, Trofimovsko saloje. Štai 1944 m. ar 1945 m. jis buvo išsiųstas kartu su kitu lietuviu šunų kinkiniu į Arangastacho salą, esančią už 150 km nuo jo tremties vietos.

Čia Ričardas su draugu turėjo priimti izoterminę baržą, skirtą žuvims sūdyti, šaldyti ir transportuoti. Bevažiuodami pamatė tolumoje stovint kažką panašaus į stulpą. Priartėję išvydo ne stulpą, o mirtinai sušalusį žmogų. Jis buvo pastatytas taip, kad ranka rodytų kryptį į tą salą, kurios link važiavo R. Vaicekauskas su draugu. Abu tremtiniai išlipo iš rogių, o priėję artyn prie rodykle tapusio žmogaus atpažino saviškį Česlovą Pakštį. Pasirodo, kad jis sušalo, kai iš Stolbų lagerio kaliniai buvo varomi į Tiksį. Tuomet iš 40 kalinių gyvi liko tik septyni. Būtent tada sušalo ir Č. Pakštys, nugriuvęs ištiesta ranka. Kažkas jį, mirusį, pastatė ant kojų ledo karalystėje kaip rodyklę.

85-ojo gimtadienio proga lankydama savo tėvelį ligoninėje, dukra Rita Vaicekauskaitė-Vipartienė, be kita ko, paklausė: „Tėtuk, ko palinkėtum Lietuvos žmonėms?“. „Išminties, sąžiningumo ir meilės Lietuvai“, – trumpai atsakė R. Vaicekauskas, kuriam buvo likusios gyventi vos kelios dienos. Be savo tiesiog neįkainojamų prisiminimų knygų apie tremtinių gyvenimą lediniame pragare, šis nuostabus žmogus, grįžęs į Lietuvą, sukūrė bažnyčioms devyniolika šventųjų skulptūrėlių ir 26 sietynus.

Pamoka: motinos stengėsi, kad jų vaikai tremtyje nepamirštų lietuvių kalbos – apšvietimui uždegdavo į žuvų taukus pamirkytą skudurėlį ir mokydavo juos rašyti, skaityti.

Šešerių nusikaltėlis

Gintautas Martynaitis į Trofimovsko salą pateko su mama ir broliu, pats būdamas šešerių metukų. Šeimos galva, kaip anuomet įprasta, buvo atskirtas nuo šeimos ir išsiųstas mirti į Rešiotų lagerį. Tik sulaukęs garbaus amžiaus, G. Martynaitis savo artimiesiems nupiešė vaikystėje matytus tremties lediniame pragare vaizdus.

G. Martynaičiui pavyko labai nuoširdžiai ir kartu tiksliai pavaizduoti trėmimo dieną, vagonus su tremiamais žmonėmis, ginkluotus sargybinius, šimtus žmonių, išlaipintus Lenos upės žiotyse, pragarišką darbą lediniame vandenyje traukiant rąstus, gaudant žuvis, statant neįprastus būstus saloje, gyvenimą juose, atsisveikinimą su mirusiaisiais, jų krovimą į rietuves prie barakų, spiginant siaubingam šalčiui, „laidojimą“ ir kt.

Gintautas paliko 29 piešinius ir Lenos žiočių schemą su gyvenvietėmis. Anot Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Arvydo Šaltenio, G. Martynaičio piešiniai – mūsų tautos tremtinių kančios, aukos, vilties ir tikėjimo liudytojai.

G. Martynaičio piešiniai pirmą kartą (1996 m.) buvo išleisti albume „Ledo vaikystės prisiminimai“.

Laidotuvės: 1942–1943 m. žiemą nuo bado mirė nemaža dalis tremtinių. Lavonvežių brigados mirusiuosius be karstų (valdžia lentų tam neskyrė) krovė į bendrą krūvą.


Tautos naikinimas

1941-ųjų birželio 14–18 d. sovietai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus – į Sibirą iškeliavo septyniolika tremtinių ešelonų.

Daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus kraštą. Buvo tremiama ir į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR (autonominė respublika).

Apskritai per pirmąją sovietų okupaciją 1940–1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių – milžiniškas skaičius pagal mūsų nedidelę šalį.

1948 m. Jungtinių Tautų priimta konvencija genocidu pripažįsta sąmoningus veiksmus, siekiančius visai arba iš dalies sunaikinti tautines grupes. Sovietiniai trėmimai kaip tik ir buvo dalies lietuvių tautos sąmoningas žudymas, sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kurios vedė į visišką ar dalinį tremtinių sunaikinimą.

Kaip rašė knygos „Lietuviai Arktyje“ įžangoje Vytautas Landsbergis, tik 1998 m. Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, teisiškai apibūdinusį sovietinius trėmimus – okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savąją (okupantės) – vienas sunkiausių karo nusikaltimų. Tačiau tik dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą ir pradėjus žvėriškai ten elgtis, pasaulis pagaliau atsipeikėjo ir rengiasi teisti nusikaltėlius. Tačiau komunizmo, stalinizmo nusikaltimai dar nepralaužė pasaulio neišmanymo ar nenoro apie tai žinoti.

Brolija „Lapteviečiai“, nepaisydama pasaulio abejingumo, išleido daugiau kaip 20 įvairių leidinių keliomis kalbomis apie kraupias tremtinių patirtis prie Laptevų jūros, įrengė Tautos tremties ir pasipriešinimo sektorių Lietuvos liaudies buities muziejuje, kur stovi tremtinių jurta, autentiškas tremties vagonas; pastatė stelą Vilniuje, prie Genocido aukų muziejaus (ją V. Putino administracija uždraudė statyti Jakutsko miesto aikštėje); tremties prie Laptevų jūros vietose drauge su kitais ekspedicijų dalyviais statė kryžius ir paminklus Lietuvos tremtiniams; tarptautiniam Vilniaus kongresui Komunizmo nusikaltimams įvertinti parengė ir išleido dokumentinę knygą „Lietuviai Arktyje“, atliko daugybę kitų darbų.

Lapteviečiai kasmet rengia Gedulo ir vilties dienos minėjimus. Šiemet lapteviečiai  birželio 17 d. 12 val. kviečia į tradicinį tremtinių susitikimą Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie žeminukės – jurtos.

*žargoniškai „žmūrikas“ – prisimerkęs žmogus. Šiuo atveju – mirusysis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų