Diena, kai palėpėje ar rūsyje saugomiems mokyklos užrašams kyla rimtas sunaikinimo pavojus, ateina į kiekvienus namus. Vieniems seni sąsiuviniai – nemėgtos mokyklos simbolis, kuriuo norisi kuo greičiau atsikratyti. Kiti didžiosios tvarkos akimirką ar kraustydamiesi į naujus namus ima blaškytis tarp sentimentų ir noro atsikratyti materialaus prisiminimų balasto, panyra į dilemą – saugoti ar išmesti, – kol anksčiau ar vėliau sumenkinę saugomų užrašų vertę jų atsikrato.

Situacija pažįstama? Kad ir kaip nuspręstumėte elgtis su senais lietuvių kalbos sąsiuviniais, pirmiausiai pasidalykite jais su Lietuvių kalbos instituto mokslininkais.

Instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovės docentės dr. Loretos Vaicekauskienės vadovaujamų mokslininkų bazėje – 3 000 darbų. Turėdami pakankamai duomenų, mokslininkai tikisi išnagrinėti, kaip keitėsi Lietuvos mokinių raštingumas. Nuo 2014 m. kaupiamoje bazėje – autentiški šalies moksleivių lietuvių kalbos pamokų mokyklose lietuvių dėstomąja kalba rašto darbai. Seniausias darbas rašytas 1930 m.

Autoriaus vardas neskelbiamas, nurodoma tik lytis, teksto parašymo metai, klasė, vieta ir žanras: interpretacijos (priskiriami literatūrinių temų darbai), rašiniai (įvairių laisvų temų darbai, samprotavimai, asmeniniai pasakojimai), atpasakojimai (perskaityto teksto atkūrimas iš atminties), diktantai, gramatika ir įvairūs kitokie rišlūs tekstai.

Aukštos rezoliucijos skenuoti egzemplioriai įdomūs ne vien mokslininkams: net ir prašalaitis gali atrasti skirtingų laikotarpių švietimo sistemos ir nuoširdžiausio jo dalyvio – mokinio – patyrimus, įvertinti jiems keltus reikalavimus.

Be diktantų, rašinėlių, galima pavartyti ir kitais tikslais rašytų tekstų, perrašytų mokinio elgesio taisyklių, atminimų sąsiuvinių, kurie buvo populiarūs ir tarpukario, ir vėlyvojo socializmo laikotarpiais gyvenusių mokinių.

Virtualiai vartydamas ranka rašytus sąsiuvinio lapus, nejučia imi kurti savo istoriją. Ar pavyko išmokti balsių rašybą 1954-aisiais Pandėlyje besimokiusiai dešimtokei, kurios diktantas išmargintas mokytojos pataisymų ir įvertintas "3/2"? Kokia vienuoliktokės iš Strielčių, 1946-aisiais dienoraštyje išliejusios mirusios motinos ilgesį ir paaugliškas merginimo patirtis, gyvenimo istorija?

Atgrasią ideologizuotą sovietmečio švietimo sistemą primena penktokės iš Kauno apskrities rašytas diktantas apie kolūkiečių kovą su veltėdžiais ir 1959 m. devintoko nuo Panevėžio rašytas tekstas apie sovietų diversantą Alfonsą Čeponį, kurio nusikaltimai prieš civilius bus pagarsinti tik po kelių dešimtmečių.

Duomenų bazėje sukaupti tekstai įdomūs ne vien turiniu: kruopščiausių mokinių dėka šiandien galime pamatyti, kokie buvo dailyraščio reikalavimai, o paraštes puošiantys naivūs paveikslėliai atskleidžia skirtingo laikotarpio estetiką.

Indėlis į mokslinį tyrimą

Pasidalyti savo archyvais ar radiniais galima dviem būdais: nuskenavus visą sąsiuvinį ar turimus atskirus lapus ir išsiuntus pdf formato bylą per tinklalapį http://rasineliai.sociolingvistika.lt//atsiuskite-savo-rasineli.htm. Tokiu atveju reikės suvesti parašymo metus, klasę, autoriaus lytį, vardą ir mokyklos vietą.

Nerimaujančius dėl savo tapatybės mokslininkai patikina: autorius nebus viešinamas, vietoj vardo įvesime kodą, kuris reikalingas tam, kad įtraukus į bazę daugiau to paties autoriaus darbų būtų galima matyti, kad jie priklauso tam pačiam asmeniui. Todėl galima įrašyti bet kokį vardą, bet, jei siunčiami keli to paties autoriaus sąsiuviniai ar tekstai, reikia rašyti tą patį vardą.

Kitas būdas – pranešti tyrėjų grupei e.paštu adresu  [email protected]. "Mes atvyksime jų paimti, nuskenuosime ir vėl jums grąžinsime", – garantuoja tyrėjai.