Akcija su moliūgais

Mokytojai ne tik susitinka su politikais – prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos per Heloviną jau surengė akciją, atsinešę tiek moliūgų su žvakelėmis, kiek milijonų eurų nori gauti papildomai, – per 117, o ne 55,5, kaip numatyta 2020 m. biudžeto projekte (švietimui, neskaičiuojant aukštojo mokslo, jame numatyta skirti 1 mlrd. 280 mln. eurų).

Jei tokią pat protesto formą pasirinktų ir gaisrininkai, ir medikai, ir kiti nepatenkinti biudžeto projektu viešojo sektoriaus darbuotojai, o dar ir pensininkai bei socialinių pašalpų gavėjai, valstybėje gali pritrūkti ne tik pinigų, bet ir moliūgų.

Vis dėlto visi pripažįsta – švietimui pinigų reikia, be to, niekas nenori, kad pasikartotų pernykštis scenarijus su šešias savaites užsitęsusiu mokytojų streiku, tuometei švietimo ir mokslo ministrei kainavusiu postą, o tėvams – nemažai pinigų vaikų korepetitoriams. Šįsyk streikuojančių gali būti ir daugiau, nes jam rengiasi dvi švietimo darbuotojų profsąjungos, o prie jų žada prisijungti ir kitos, ne tik švietimo darbuotojų.

Apie streikus, milijonus, valstybės prioritetus ir siūlymus mokytojams matyti ne tik save, bet ir kontekstą – pokalbis su Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku Eugenijumi Jovaiša, įregistravusiu siūlymą biudžete švietimui papildomai skirti dar 70 mln. eurų.

Eugenijus Jovaiša. I. Gelūno / Fotobanko nuotr.

Vyriausybė – kurčia?

– Mokytojai, atrodo, nusileisti nesirengia. Ar biudžete ieškoma tų papildomų milijonų, ar vėl, kaip ir pernai, laukia streikas?

– Mano giliausiu įsitikinimu, neišlaikome išbandymo, kas svarbiausia Lietuvai ir jos ateičiai. Yra įvairių socialinių grupių ir įvairių prioritetų. Vieniems svarbiausia – socialinės pašalpos, vaiko pinigai, pensijos. Tai teisinga ir reikalinga. Vis dėlto Lietuvoje nemažės socialinė atskirtis, kol nebus gero mokytojo ir Balbieriškyje, ir Skudutiškyje, ir Akmenėje, ir Palangoje, ir Vilniuje. Tai pagrindinė sąlyga, kurią užmirštame: jei mums svarbi Lietuvos ateitis, mums reikia puikaus švietimo.

Bet jei norime, kad būtų tikrai gera mokykla ir geri mokiniai, mums būtina investuoti į mokytoją visomis įmanomomis priemonėmis. Atlyginimas – tik viena iš dedamųjų, labai reikalinga mokytojui ar dėstytojui, kad jiems nereikėtų lakstyti po kelias mokyklas galvojant, kaip aprūpinti savo šeimą. Bet reikia nuolat investuoti ir į nuolatinį mokytojų kvalifikacijos kėlimą, galimybes jiems važiuoti į užsienio šalis susipažinti su inovatyviomis ugdymo sistemomis ir praktikomis, nuolat visą gyvenimą mokytis.

Lietuvoje nemažės socialinė atskirtis, kol nebus gero mokytojo ir Balbieriškyje, ir Skudutiškyje, ir Akmenėje, ir Palangoje, ir Vilniuje.

Tai mano prioritetai, ir jie verčia mane siekti, kad būtų kiek įmanoma daugiau pinigų mūsų mokytojams ir dėstytojams. Mano siūlomos biudžeto pataisos – švietimui skirti papildomai dar 70 mln. eurų – skirtos mokytojų ir dėstytojų gerovei. Jiems pastarųjų trejų metų biudžetai buvo palankūs. Bet jei per pastaruosius dvejus metus sugebėjome finansuoti dėstytojų algų pakėlimą maždaug 40 proc., o šiemet nesugebame 10 proc. padidinti mokytojų algas, kaip galiu į tai nereaguoti, kaip galiu ramiai žiūrėti į tokią socialinę neteisybę?

Labai apgailestauju, kad nesama ir bendro požiūrio į biudžetą – kiekvienas nori daugiau. Bet, žmonės mieli, pasakykite, kas svarbiausia. Taip, prašoma daugiau ir sveikatos apsaugai, ir pensininkams, ir kitoms sritims. Bet gal reikia pažiūrėti, kad, neskiriant daugiau lėšų švietimui, nuo to nukentės ir kitos sritys.

– Jūs, valdančiųjų valstiečių atstovas, stojote prieš valdančiųjų Vyriausybę.

– Kalbėjau su Vyriausybės atstovais, ne kartą aiškinau, kad tie švietimo finansavimo punktai reikalingi. Kai pamačiau tokį biudžeto projektą, kuriame visiškai neatsižvelgta į šias pastabas, ką, esant tokiai situacijai, turi daryti žmogus, kuris turi savo įsitikinimus ir siekį atėjęs į Seimą kažką nuveikti? Kolaboruoti? Nesirengiu to daryti. Turiu sąžinę, jaučiuosi atsakingas prieš visus mane rinkusius žmones. O švietimas – ne valdančiųjų ar opozicijos, o visų mūsų reikalas.

– Ar pasitikite švietimo, mokslo ir sporto ministru Algirdu Monkevičiumi? Konservatoriai pareiškė, kad jis negina savo sektoriaus interesų ir vengia atsakomybės.

– Kodėl kyla toks klausimas? Aš su šiuo teiginiu visiškai nesutinku. Buvau daugelyje derybų, posėdžių, ir ministras visuose juose labai aiškiai išsakė premjerui, ministrų kabinetui, kad negalima taip elgtis, nes mokytojams suteikta  vilčių. Kad A.Monkevičius Vyriausybėje pasisakė prieš tokį biudžetą, koks skirtas švietimui, žino visi, kas tuo domisi. Tačiau žmonės užmiršta, kad švietimo ministras Vyriausybėje vienas, o ji sprendimus priima kolegialiai.

Kokia Vyriausybės pozicija, matyti biudžeto projekte. Su prezidentūros atstovais taip pat buvau susitikęs, manau, siekiant didesnio švietimo finansavimo, jie mane palaiko. Seime kalbamės su Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku Valiumi Ąžuolu, ieškome, kur rasti papildomų pinigų švietimui. Opozicinės frakcijos, tikiuosi, turėtų palaikyti šį siekį. Žinau viena: darysiu viską, kad finansavimas padidėtų, nes, manau, labai negerai sukelti lūkesčius ir po to žmones nuvilti.

– Ar teisėtas ministro A.Monkevičiaus šiemetis susitarimas su profsąjungomis dėl algų kėlimo – 2017 m. pasirašytos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties korekcijos? Vyriausybė tikina, kad pakeitimai negalioja, nes jiems turėjo pritarti Finansų ministerija ir visa Vyriausybė.

– Derybose Vyriausybėje ir dėl viso viešojo sektoriaus algų kėlimo strategijos susitarta, kad švietimo darbuotojams algos kitąmet bus didinamos 10 proc. Iš teisinės pusės – taip, tai dar tik projektas, Seimas jo nėra patvirtinęs. Bet ar juo nesukelti lūkesčiai? Teisinė – viena medalio pusė, o kita – moralinė. Jei nematome moralinės pusės, įdomu, kiek ilgai tokia visuomenė tvers.

D. Labučio / ELTOS nuotr.

Reikėjo skųsti STT

– Kodėl etatinis apmokėjimas, kurio tiek metų siekė mokytojai, taip juos nuvylė, kad šie, pernai tokį apmokėjimą įvedus, net ėmėsi streiko?

– Jei kas sako, kad etatinis mokytojų apmokėjimas blogai, tegu susitaiko su savo sąžine. Kad etatinis mokytojų apmokėjimas – pranašumas, visame pasaulyje žinomas faktas. Ir mūsų mokytojai to norėjo, daugybė mūsų vyriausybių šito siekė, tik neužteko valios to padaryti.

Bet etatinis apmokėjimas – tai sistemos keitimas, kaip teisingiau apskaičiuoti ir apmokėti mokytojams už darbą, tai nėra pats savaime algos kėlimas. Algų kėlimas įmanomas per valandinio koeficiento didinimą, tai dabar ir reikia daryti. Koeficentui padidinti prašau kitų metų biudžete papildomai skirti 26 mln. eurų. Antra, iš pradžių reikia sulyginti visų grandžių – ikimokyklinukų, priešmokyklinukų, pradinukų, bendrojo lavinimo – vidutines mokytojų algas, o tai dar nepadaryta. Tam žadėta 18 mln. eurų. Visi žino aksiomą: kuo mažesnis vaikas, tuo turi būti didesnis mokytojas, o mes atvirkščiai: kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau pinigų jo mokytojui duodame.

Visi žino aksiomą: kuo mažesnis vaikas, tuo turi būti didesnis mokytojas, o mes atvirkščiai: kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau pinigų jo mokytojui duodame.

– Bet kodėl etatinio apmokėjimo sistema neveikia, kaip kad turėtų?

– Absoliučiai nesutinku, kad sistema neveikia – ji veikia, ir veikia puikiausiai, nors kai kas daro dirbtines kliūtis. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas tai padarė politinės kovos įrankiu – niekaip kitaip to neįsivaizduoju, nes objektyvi situacija kitokia, ir tai rodo skaičiai. Etatinis apmokėjimas sukurtas, kad mokytojams būtų apmokėta už veiklas, už kurias anksčiau nebuvo mokama. Objektyvūs skaičiai rodo, kad dėl to 70 proc. mokytojų atlyginimai padidėjo iki 200 eurų, tokia suma 20 proc. mokytojų algos sumažėjo, o 10 proc. nepasikeitė. Tie, kuriems algos sumažėjo, tegu atsako į klausimą, ar tai etatinio apmokėjimo, ar vaikų trūkumo problema. Ar būtų etatinė, ar valandinė apmokėjimo sistema, jiems vis tiek alga būtų sumažėjusi, nes nesusidaro krūvis.

– Bet A.Navicko vadovaujama profsąjunga kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), tikindama, kad etatinis apmokėjimas – landa nepotizmui, protekcionizmui, diskriminavimui, nes mokyklų direktoriai sau prisirašo darbų ir taip didinasi algas, skriausdami mokytojus.

– Dėl kreipimosi į STT ir mokyklų direktorių – norėčiau, kad A.Navicko profsąjunga kreiptųsi į STT dėl tų mokyklų, kurios pernai streikavo, o paskui staiga gruodžio pabaigoje susimokėjo milžiniškus tryliktus atlyginimus. Vilniuje juos susimokėjo net 59 mokyklos. Iš kur tokie pinigai, jei šaukta, kad pinigų etatiniam apmokėjimui trūko?

Kreipiausi į Valstybės kontrolę, kad ji atliktų tyrimą, ar efektyviai naudojami etatiniam apmokėjimui įdiegti skirti pinigai. Iki kitų metų kovo tam išleisime apie 95 mln. eurų, tad reikia žinoti, kaip jie panaudoti. Valstybės kontrolė viešai paskelbė, kad darys šį patikrinimą.

Antra vertus, pažiūrėkite, kokia dalis mokytojų streikavo. Čia tik žiniasklaida kėlė tokį triukšmą, kad gražu žiūrėti.

– Kaip vertinate, kad mokytojai imasi tokios priemonės kaip streikai? Ar neanalizavote, kaip jie atsiliepė moksleivių ugdymo rezultatams, tėvų išlaidoms samdant korepetitorius etc?

– Mokytojų streikai – normalus reiškinys demokratinėje visuomenėje. Bet būtų gerai, kad mokytojai kovotų iš tikrųjų dėl to, dėl ko reikia kovoti. Yra ir streikų formos. Šokinėjantys pro langus mokytojai nedaro garbės niekam, o jėga užimantys valstybines patalpas – tikra gėda.

O kaip streikai veikia moksleivių ugdymo rezultatus ar kiek tėvai išleido pinigų streiko metu samdydami vaikams korepetitorius, šį klausimą užduokite A.Navickui. Jei tėvai ir vaikai turėtų drąsos, pasakytų, ką jie šiuo klausimu galvoja.

Klausimai – savivaldybėms

– Vis dėlto ekspertai, taip pat ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija vertina, kad pagal skiriamą švietimui pinigų dalį, lyginant su BVP, nesame autsaideriai, bet pinigus naudojame neefektyviai, rekordiškai daug skirdami neoptimizuotam mokyklų tinklui išlaikyti. Tad, nesutvarkius sistemos, kad ir kiek pinigų skirsi, bus mažai.

– Pateiksiu tokį pavyzdį: šiemet valstybės finansavimo vietų reikalavimus tenkinančių stojančiųjų į aukštąsias mokyklas dalis Akmenės rajone, kur mokyklų tinklas jau optimizuotas, – 58,7 proc., o Mažeikių rajone, kur tinklas iš kaimų neišstumtas, – 76,5 proc. Patys darykite išvadas. Labai sunku viską sugrūsti į vieną Prokrusto lovą. Į tinklą reikia žiūrėti protingai: kai prasideda dalykinis mokymas, vaiką reikia vežti ten, kur geriausios laboratorijos, geriausi kabinetai ir geriausi mokytojai, o pradinę mokyklą vaikas turi lankyti kuo arčiau namų. Reikia  labai individualiai kiekvieną atvejį vertinti – negalima nekirsti medžio nematant, kas už jo.

Kitas dalykas – kodėl užmirštama, kas pagrindinis mokyklos steigėjas, kas atsakingas už ugdymo kokybę? Savivaldybė. Tai kodėl taip retai žiniasklaida klausia savivaldybių, kurios visai nesirūpina švietimu, merų, kodėl taip yra? Kodėl jie negali surasti pinigų pagalbos mokiniui specialistams, nors Seimas suteikė įstatymų išlygas išteklių jiems apmokėti ieškoti savivaldybių biudžetuose? Pavyzdžiui, Mažeikiuose reikia dešimties logopedų, ir savivaldybė suranda etatų bei pinigų jiems, o kitose negausi nė cento ir nė vieno etato. Merų reikia klausti, kodėl vienoje savivaldybėje 80 proc. stojančiųjų į aukštąsias mokyklas atitinka kartelę, o kitoje – 58 proc.

– Grįžtant prie mokytojų algų, ar profsąjungų siekis, kad 2025 m. jos siektų 130 proc. vidutinio atlyginimo šalyje, – adekvatus?

– Ar jums nekilo noro mokytojų atlyginimus palyginti su kitų šakų darbuotojų atlyginimais? Docento, kuris moko būsimus mokytojus, alga kartais mažesnė nei mokytojo, turinčio stažą. Taip, mokytojui reikia komfortiškos aplinkos, nes jis – ne tik kūrybinis darbuotojas, bet ir vaiką auklėjantis žmogus. Jam reikia psichologinio užtikrintumo, kad jo vaikai turės ką valgyti. Mokytojams reikia kelti algas, bet ir mokytojai turi pasižiūrėti, kokia situacija aplink, kiek uždirba dėstytojai, gydytojai ar gaisrininkai.