Šiandien svarbu pasakyti, kas žudė žydus, o kas ne – kad būtų švarūs vardai tų, kurie to nedarė, sako išsigelbėjusių Molėtų žydų palikuonis Tzvi Kritzeris. Anot istorijos mokslų daktaro Tomo Balkelio, daugybė mūsų visuomenės narių žinojo, kad jų giminaičiai prisidėjo prie žydų žudymo, bet niekas nenorėjo kalbėti, nes tai – didelė asmeninė ir kolektyvinė gėda.

Susirinko paminėti žydų kelio

Pirmasis pasakojimas – apie Molėtus, kurie molėtų žydų buvo ir yra vadinami Malat. Panašiai skambėtų ir tarmiškas miesto pavadinimas – Malėtai. Prieš Holokaustą 80 proc. visų miestelio gyventojų sudarė žydai, kurie buvo ir pagrindiniai miestelio gerovės kūrėjai.  Čia klestėjo amatai, prekyba, švietimas, o žydai su lietuviais kasdieną susitikdavo ir kurdavo draugystę, pasitikėjimą, o kartais – ir neapykantą.

Beveik prieš mėnesį į Molėtų centrą rinkosi molėtiškiai, taip pat – iš įvairių šalių atvyko iš Molėtų kilę žydai, kurie tarpusavyje vienas kitą vadina malater. Minioje buvo daugybė žinomų ir įtakingų visuomenės veikėjų, kultūros atstovų, politikų. Jie atvyko pagerbti nužudytų Molėtų žydų atminimo ir nueiti tą kelią, kuriuo prieš 75 metus žydai ėjo į mirtį. Šiuo keliu ėjo ir su Molėtų žydais bendravę, kadaise kartu žaidę, miestelio gyventojai. Vienas jų, save vadinantis senu molėtiškiu, advokatas Kazys Rakauskas.

Jis teigia, kad Molėtai jį veikė visą gyvenimą: „Dėl to ir šiandien aš esu čia. Mane tai labai optimistiškai nuteikė dėl žmonių mąstymo ir ateities. Į centrinę miesto aikštę susirinko, mano manymu, maždaug 3 tūkst. žmonių, gal net daugiau. Svarbiausia, kokie jie – tai inteligentai, padoriausi žmonės, pensininkai, darbininkai. Tai tie, kurie gerbia žmones ir gerbia save.“

Eisena žydams atminti – egzaminas

Kone visi kalbinti žmonės pabrėžė, kad į Atminimo maršą nebūtų atvykę tiek žmonių, jei ne dramaturgas Marius Ivaškevičius. Jo straipsniai apie Molėtų žydus, jų atminimą šiais laikais jau verčiami į kitas kalbas. Rašytojo nuomone, šis atminimo renginys tiek molėtiškiams, tiek visai Lietuvai bus egzaminas.

M. Ivaškevičius įsitikinęs, kad egzaminas dar nesibaigė. „Labai norėtųsi, kad tai būtų tik pradžia, ne viso to pabaiga. Buvo keista matyti visus tuos molėtiškius, stovinčius ant šaligatvių ar žiūrinčius pro langą, stebinčius eiseną. Kilo jausmas, jog taip yra ne dėl to, kad jie prieštarautų. Manau kad tai iš kaimietiškumo jiems kyla mintis, kad gal neverta žygiuoti su šiais žmonėmis“, – pasakoja M. Ivaškevičius.

Daug žmonių, kaip tvirtina dramaturgas, buvo nusiteikę arba abejingai, arba priešiškai, o to priežastis – juntamas tam tikras vietinės valdžios požiūris: „Jei yra tam tikra bendra nuomonė, tai ir svarstoma, kodėl čia reikia „išsišokti“. Bet daug žmonių rado drąsos dalyvauti marše, jie ateina prie paminklo ir manau, kad šie žmonės pakeis tamsiuosius.“

Anot M. Ivaškevičiaus, nereikia tamsos sunaikinti 100 proc., jos yra kiekvienoje tautoje. Tačiau tamsa, jo teigimu, neturi dominuoti – kai ji liausis dominuoti, to galbūt ir užteks.

Diena po eisenos – visiškai kitokia. Nebėra saulės, atvėso ir kartais vis nulyja. Visgi prie tragedijos vietoje atidengto naujo paminklo užsuka molėtiškiai – pasižiūrėti, ar vėjas neišnešiojo gėlių, išlyginti ant žemės padėtos Izraelio vėliavos.  Visi žmonės sakė, kad šis įvykis žymi lūžio tašką žmonių žiniose, suvokime ir vertybėse. Ne vienas iš vietinių žmonių, prieš ir po renginio pasklidus informacijai ir tekstams apie Molėtų praeitį, pirmą kartą sužinojo, kad tarp miesto gyventojų dominavo žydai, kokiomis aplinkybėmis jie žuvo ir kur yra masinė kapavietė.

Kuria filmą apie Molėtų žydus

Pagrindinis atminimo renginio iniciatorius ir mecentas – vienas iš nedaugelio išsigelbėjusių Molėtų žydų palikuonis Tzvi Kritzeris. Jau daugiau nei pusantrų metų jis kuria dokumentinį filmą apie Molėtų žydus – malater. Eisenos idėja gimė būtent kuriant filmą. Tzvi augo Vilniuje, Stiklių gatvėje. Jis pasakoja, kad kaimyniniuose pastatuose nebuvo nė vienos šeimos, kuri per karą nebūtų išgyvenusi tragedijos. Vis dėlto vaikystę jis prisimena šviesią ir nerūpestingą, o girdėtos tragiškos istorijos atrodo labai tolimos.

T. Kritzeris pasakoja, kad Atminties maršas buvo lūžis ir iš molėtų kilusiems žydams. Vieni su kitais jie dalijosi nuotraukomis ir prisiminimais. Ne vieno jų tėvai ar seneliai Holokausto išvengė dar prieš karą emigravę į Pietų Afrikos Respubliką, Urugvajų, Argentiną.

T. Kritzerio teigimu, nors ši eisena vyko Molėtuose, šio miesto žydų atminimui, svarbiau tai, kad ji – visų Lietuvoje nužudytųjų žydų atminimui: „Tai tiesiog simboliškai vyko Molėtuose. Savo kalboje minėjau, kad ruošdamasis filmui staiga sužinojau, jog mūsų nužudytų artimųjų yra visur – Ukmergėje, Utenoje, Kupiškyje, Jurbarke, Kauno gete, Vilniaus gete.  Mūsų giminė buvo plati.“

Kalbėdamas apie daugelio žmonių patiriamą  gėdą ir kaltės  jausmą, kai apie skaudžią savo gimtų vietų praeitį jie sužino labai vėlai, T. Kritzeris teigia, kad  ir pats daug metų žinojo labai mažai detalių, ir gailisi, kad nespėjo tėvui užduoti visų klausimų, kurie iškyla dabar ir primena jauniems žmonėms, kad šie užduotų klausimus artimiesiems, kol dar nevėlu.

„Nors patys buvome žydai, augdami žinojome mažai – tiek, kiek buvo kalbama namie. Bet buvo tokie laikai, kad tėvai irgi baiminosi daug pasakoti. Mes juk buvome vaikai, ėjome į mokyklą, o jie bijojo, kad ko nors neleptelėtume. Mes taip pat daug ko nežinojome“, – aiškina T. Kritzeris.

Prisiminimus kelia raudoni mūrai

Raudoni mūrai – taip vietinių paprastai vadinimas ilgas raudonų plytų pastatas su daugybe parduotuvėlių, čia taip pat veikia kavinė, restoranas, yra ir gyvenamųjų butų. Kaip ir netoli mokyklų esančios vadinamosios naujosios žydų kapinės, taip ir raudoni mūrai ilgą laiką buvo pagrindiniai ir vieninteliai liudininkai, primenantys daugiau nei tris šimtus metų miestelį kūrusius žydus. Iš abiejų raudonų mūrų pusių vykusius turgus puikiai prisimena jau minėtas 86 metų advokatas K. Rakauskas. Jo teigimu, turgus vykdavo du kartus per savaitę, o į jį atvažiuodavo daugybė ūkininkų, užsiimančių prekyba.

Pardavėjai, anot pašnekovo, dažniausiai buvo kaimo žmonės, o žydai lankydavosi kaip pirkėjai, ne pardavėjai: „Jie pirkdavo kai ką savo reikalams arba ketindami perparduoti, bet kad patys pardavinėtų, nemačiau. Na, nebent vasaros karščių metu – limonadą arba labai skanius ledus. Parduotuvėse dažniausiai dirbdavo žydų žmonos, o gyvendavo patalpose, esančiose už parduotuvėlės.“

83 metų molėtiškė Aldona Bučinskaitė-Grigaliūnienė taip pat prisimena, kaip eidavo į žydų krautuvėles. „Prisimenu, kai buvau kokių šešerių metų, jau buvo pastatytos tos raudonos parduotuvės. Mano tėtis siųsdavo mane nupirkti arbatinės dešros, ir mane ten visi pažinojo, nes aš buvau labai panaši į žydę. Mat žydams labai patinka, kai kiti būna į juos panašūs“, – pasakoja pašnekovė.

Molėtų krašto muziejaus duomenimis, XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje veikė 19 parduotuvių, 17 smulkių įmonių, 80 žydų amatininkų, 3 smulkios kredito draugijos. Vilniaus gatvėje veikė Visockio radijo aparatų parduotuvė.

Buvo ambicingi žmonės

Kaipgi atrodė Molėtai, kai čia gyveno žydai? Nuotraukoje, kuria dažnai iliustruojami straipsniai, apybraižos, knygos apie Molėtų žydų bendruomenę – akimirka iš 1938 m. prezidento Antano Smetonos sutikimo Molėtuose. K. Rakauskas prisimena, kad prezidentas ir valdžia buvo labai gerbiamos institucijos, o žydai laikėsi nuostatos, kad reikia laikytis šalies, kurioje gyveni, papročių ir įstatymų.

Tai, anot pašnekovo, žydams buvo šventas dalykas: „Natūralu, kad jie gatvėje paruošė atskirą stalą, ant jo pastatė brangaus gėrimo butelį. Abejoju, ar to gėrimo buvo bent dešimtadalis išgerta, bet tai buvo gražus simbolinis gestas. Žydai buvo ambicingi žmonės, visi pasipuošę – gražiais kostiumais, skrybėlėmis...“

Pasak Molėtų krašto muziejaus direktorės Viktorijos Kazlienės, Kauno gatvėje stovėjo trys sinagogos, o kitoje gatvės pusėje – gyvenamieji namai, Ažubalių gatvės pradžioje stovėjo dvi žydų mokyklos: viena – jidiš, kita – hebrajų kalba.

T. Kritzeris teigia, kad jo tėvas apie Molėtus pasakojo nedaug. Į Molėtus jis gyventi negrįžo ir dėl to, kad buvo per daug skaudu, ir dėl to, kad po Antrojo pasaulinio karo mažuose miesteliuose buvo pavojinga.

Bet, anot T. Kritzerio, tėvas jam pasakojo, kaip grįžęs po karo ir radęs tik kapą, jis nuėjo pas kaimynus, norėdamas paklausti, kas atsitiko, kaip ir kodėl žuvo žmonės. „Užėjęs pas kaimynus, jis pamatė sustatytus visus savo šeimos baldus, tuomet viską sudaužė ir išėjo“, – teigia pašnekovas.

Kritzerių šeima turėjo riestainių kepyklėlę, o apie nepaprastą riestainių skonį liudija ir molėtiškiai. T. Kritzeris tvirtina, kad jos tėvas Codikas net ir po to, kai  1973 m. išvyko gyventi į Izraelį, jautė nostalgiją savo šeimos riestainiams, svajojo atidaryti riestaininę ir Izraelyje: „Riestainiai buvo garsūs ne tik Molėtuose, bet ir visur aplinkui. Mano seneliai turėjo ypatingą receptą. Žmonės  iš labai toli važiavo pirkti riestainių, kurie kvepėjo vanile ir buvo labai skanūs.“

Durys praeinantiems lietuviams būdavo atviros

Molėtų žydų palikuonis, pianistas ir verslininkas Leonas Kaplanas Žydų kultūros savaitės pradžioje

Molėtų kultūros namuose moksleiviams pasakojo apie hebrajų ir jidiš kalbos panašumus. Vėliau pasilikusiems po susitikimo jis papasakojo ir apie nuotraukas, eksponuotas parodoje „Mūsų Molėtų žydai“.

L. Kaplano mama Hinda buvo molėtiškė. Ji išgyveno Kauno getą, paskui buvo pervežta į Aušvicą, Štuthofą. Po daugybės išbandymų ir laimingų atsitiktinumų ji grįžo į Lietuvą, kur susipažino su iš Dachau grįžusiu L. Kaplano tėvu. Jo pirmoji žmona ir sūnus per Holokaustą žuvo.  Iš visos didelės mamos giminės išgyveno tik ji ir jos brolis, tarnavęs 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. Masinių žudynių kape yra apie šimtą L. Kaplano artimųjų ir giminaičių. Leono mama Hinda daug pasakodavo apie savo šeimą.

Pats L. Kaplanas teigia, kad jo močiutė buvo labai dosni ir linksma: „Sekmadieniais koridoriuje ji visada laikydavo specialų kibirą su vandeniu. Kai lietuviai iš aplinkinių kaimų į bažnyčią eidavo basi, o batus nešdavosi po pažastimi, jie visada žinodavo, kad galės užeiti pas mano močiutę, nusiprausti, susišukuoti plaukus ir, apsiavus išeiginius batus, eiti į bažnyčią.“

Už motinos ir brolio gyvybę dėkinga žydams

Iki Holokausto 80 proc. molėtiškių buvo žydai, todėl kasdieniai santykiai su lietuviais buvo įprasti. K.  Rakauskas pasakoja, kad kai jis, būdamas dešimties metų, atvyko mokytis į penktą pradinės klasės skyrių, Molėtai buvo daugiakalbis miestas, kuriame dominavo jidiš kalba. Čia išmoktomis kalbomis jis šneka iki šiol, o pasakodamas apie žydus prisimena, kad jie išmokė jį dalintis.

Molėtiškė Aldona Bučinskaitė-Grigaliūnienė, vartydama šeimos albumą, užsimena, kad vertinti šeimos ryšius išmokė žydai, su kuriais jos tėvai gerai sutarė. Pašnekovės dėdė žaidė Molėtų „Macabi“ komandoje, lietuviai ir žydai buvo komandos draugai, o jos tėvas mokėjo jidiš kalbą, dalyvaudavo žydų draugų vestuvėse.

A. Bučinskaitė-Grigaliūnienė  sako niekados nepamiršianti, kaip žydai išgelbėjo jos motinos gyvybę. „1935 m., gimus mano broliui, mama susirgo pogimdyvine karštlige ir septynias savaites gulėjo lovoje. Žydai vis ateidavo, atnešdavo valgyti, nes žinojo, kad žiemą tėvas nedirba. Daktarė išrašė mamai vaistų ir pasiūlė tėvui už juos užstatyti vestuvinį žiedą, bet šis nesutiko“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

A. Bučinskaitė-Grigaliūnienė teigia, kad kažkas tai sužinojo ir pranešė žydams, o jie sudėjo pinigus ir atnešė šeimai vaistų: „Mama pakilo iš patalo. Nenoriu pažeminti lietuvių ir išgirti žydų, bet jie išgelbėjo mano mamai ir broliui gyvybę.“

Išsigelbėti taip ir nepavyko

Viena svarbiausių 4-ojo dešimtmečio Molėtų asmenybių buvo gydytojas Šmerelis Perkus.  Molėtiškiai pasakoja, kad pradėjus aiškėti, jog molėtų žydai bus žudomi, gydytojo Perkaus šeimą išgelbėti stengėsi gydytoja Marija Apeikytė. Š. Perkaus žudyti nedrįso ir patys budeliai, tačiau jo šeimai išsigelbėti nepavyko.

K. Rakauskas pasakoja, kad šaudymo metu molėtiškiai tarp varomų žmonių Š. Perkaus nematė. „Galvota, kad jis su savo žmona ir mažyte mergyte išsigelbėjo. Tačiau vartydamas didžiulę žydšaudžių, teistų Vilniuje maždaug 1970 m., bylą radau informaciją, kad Š. Perkus buvo išvestas iš geto policijos viršininko ir pašto viršininko, aktyvaus žydšaudžio. Daktaras buvo išvestas į miesto pakraštį ir paleistas ieškotis gelbėtojų“, – aiškina pašnekovas.

Anot K. Rakausko, galima pamanyti, kad tu žmonių širdyse suveikė žmogiškumo likučiai, tačiau byloje rastas atsakymas kitoks: „Š. Perkus buvo vežamas vieno ūkininko arkliu kinkytu vežimu į Vilniaus pusę. Tuomet buvo sulaikytas pakelėje ir išsodintas, sušaudytas ir užkastas nežinia kurioje vietoje.“

Prisimena kaip didelę tragediją

1940 m., prasidėjus sovietų okupacijai, visos Molėtų įmonės ir parduotuvės buvo nacionalizuotos, o sionistinės organizacijos ir žydų mokyklos buvo uždarytos. Per masinį 1941 m. trėmimą dešimtys Molėtų žydų buvo ištremti ir tai juos išgelbėjo nuo vėlesnių įvykių. Tų pačių metų vasarą, prasidėjus vokiečių okupacijai, Molėtų krašte pradėjo organizuotis baltaraiščių grupės, labai greitai suformavusios getą Kauno gatvėje.

Tiek Viktorija Kazlienė, tiek istorijos mokytoja Virginija Petrauskienė teigė, kad geriausiai apie Molėtų istoriją pasakoja istorijos mokytojas Steponas Kulbis. Prieš dvejus metus, sulaukęs 90-ies, jis mirė. Laimei, jo prisiminimai saugomi daugelyje įrašų. Vienas jų – prieš šešerius metus įrašytas interviu, visiems prieinamas JAV Holokausto memorialinio muziejaus puslapyje.

Šiame įraše S. Kulbis teigia, kad tarp žydus naikinusių baltaraiščių pačių molėtiškių nebuvo: „Prasidėjus karui, iš aplinkinių kaimų sulėkė apie 40 žmonių, save vadinusių partizanais. Jie slapstėsi netoli Molėtų miškelio, o kai atėjo vokiečiai ir užėmė Molėtus, tie partizanai ir vykdė akcijas, žydus varė į getus, iš namų, taip pat šaudė juos. Vokiečiai buvo atvykę tik per akciją, atvažiavę vos keturiese lengvąją mašina.“

Getas Molėtuose veikė neilgai. Iš pradžių buvo atrinkti jauni, stiprūs vyrai ir išsiųsti mirčiai į Uteną. Rugpjūčio pabaigoje apie 2 tūkst. žydų buvo sugrūsti į dvi sinagogas. Kelias paras juos čia laikė be maisto, vandens, tualeto.

Molėtiškė A. Bučinskaitė-Grigaliūnienė labai gerai prisimena dieną, kai jų kaimynai buvo pasmerkti mirti. Su žydais artimai bendravęs jos tėvas penkias naktis su kitais slėpėsi miškelyje prie Durių ežero, kad jų nepaimtų kasti tranšėjų – būsimo žydo kapo. Anot pašnekovės, toji diena buvo labai rami. „Buvo toks gražus ruduo, o diena, kai šaudė žydus, labai rami. Mes visi buvome pas močiutę, visi verkė, nes buvo baisu. Tai didelė tragedija“, – dalijasi prisiminimais pašnekovė.

Nuomonę apie žmones pakeitė kurdamas filmą

T. Kritzeris prisimena, kad, būdamas vaikas, kartu su tėvais kiekvienais metais vykdavo į žudynių vietą pagerbti artimųjų. Iš Molėtų kilę žydai buvo susitarę čia susitikti paskutinį rugpjūčio sekmadienį. Nors be telefonų, jie visada susirinkdavo.

Pašnekovo teigimu, jam pirmą kartą atvažiavus į Molėtus, atvykus prie kapo, tai buvo tarsi Mirties miestas: „Aš atvykdavau ir nieko aplink nematydavau. Ten juk viena gražiausių vietų Lietuvoje, o aš nemačiau nei ežerų, nieko. Tik prie kapo ir atgal. Tačiau, pradėjęs kurti filmą, Molėtuose sutikau labai daug gerų žmonių. Sutikau moterų, kurios, prisiminusios, kas įvyko, verkė. Kai vyko žudynės, jos buvo mažos mergaitės.“

T. Kritzeris sako, kad visuomet yra klausiamas, ar čia jo gimtinė. „Niekada nejausdavau, kad tai mano gimtinė, jaučiau, kad čia mano artimųjų kapas. Mano gimtinė buvo Vilnius. Tačiau, kurdamas filmą ir pamatęs tuos žmones, pajutau, kad esu gimtojoje žemėje. Pamatęs tuo šviesius ir tyrus žmones...“ – pasakoja jis.

Vien žemės, anot T. Kritzerio, gimtinei nepakanka, ji kartais būna kruvina. Kitaip tuomet, kaip sutinki žmonių: „Iki tam tikro amžiaus, atleiskit už primityvumą, man visi molėtiškiai buvo žudikai. Buvo pasakojama, kad žudė kaimynai. O jei žudė kaimynai ir nepasakomi žudikų vardai, vadinasi, visi ten gyvenantys yra žudikai. Taip aš vaikiškai galvojau. Todėl šiandien svarbu pasakyti, kas žudė, o kas ne – kad būtų švarūs vardai tų, kurie nežudė.“

Kalbėti apie baisius įvykius vis dar sunku

Net praėjus 75 metams po tragiškų įvykių, kalbėti apie Holokaustą Molėtuose nėra paprasta. Kai kuriuos slegia gėda, kitus – baimė ar nerimas, kad žydai susigrąžins jiems priklausantį turtą. Apie skirtingą kartų atvirumą ir požiūrį į praeities įvykius liudija ir tai, kad, ruošiantis atminimo eisenai, nešti nuotraukas žmonių, kurie gelbėjo žydus, užsirašė būrys mokyklinio amžiaus jaunimo. Praėjus dienai, didelė dalis jų atsisakė, nes tai daryti jiems uždraudė artimieji.

Tomas Balkelis, istorijos mokslų daktaras, sako, kad Holokaustas sudėtingas dėl to, kad, nužudžius kaimynus, žydus, atsiranda tokių dalykų, kaip turto klausimas. Vėliau, anot jo, ir reabilitacijos klausimas, paliečiantis visus žmones. „Daugybė mūsų visuomenės narių žinojo, kad jų giminaičiai prisidėjo prie to, kas įvyko. Tačiau niekas nenorėjo apie tai kalbėti, nes tai – didelė asmeninė ir kolektyvinė gėda“, – tikina jis.

Pašnekovo manymu, reikia laiko, kad ta gėda būtų įveikta. T. Balkelis sako, kad pačių įvykių dalyviams tai gali būti net neįmanoma, bet padaryti tai gali trečios ar ketvirtos kartos žmonės. Anot jo, praėjo tiek laiko, kad apie tai galima kalbėti daug atviriau.

Šių metų pradžioje prasidėjo diskusijos dėl jau 16 metų mirusio Molėtų krašto kunigo Jono Žvinio. Tai įvyko kilus iniciatyvai jo vardu pavadinti vienos Molėtų gatvės namus. Dėl tokių planų sujudo ne tik žydų bendruomenė, bet ir vietiniai gyventojai. Anot jų, yra įrodymų, kad jis, nors ir netiesiogiai, galimai prisidėjo prie Molėtų žydų žudynių. Kunigo brolis Bronius yra prisipažinęs du kartus šaudęs žydus.

Lina Pivoraitė buvo viena iš tų, kurie pasigedo platesnės diskusijos apie kunigą Joną Žvinį. Jis ir jo broliai yra L. Pivoraitės prosenelės broliai. Kad jos giminaičiai prisidėjo ar galėjo prisidėti prie Molėtų žydų žudynių, ji išgirdo rašydama savo bakalauro darbą.

Apie tokius faktus iš savo šeimos narių Lina niekada negirdėjo. Ir nors šią vasarą Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras išaiškino, kad kunigas J. Žvinys nėra susijęs su Molėtų žydų egzekucija, Linos abejonių tai neišsklaidė. Jos teigimu, žmogaus, bent kiek prisidėjusio prie žydų šaudymo, vardu pavadinti gatvę – cinizmo viršūnė, su tuo ji nesitaikstytų.

Visiems puikiai žinoma, kad XX a. vidurio Lietuvos istorija buvo labai permaininga. Molėtai tikrai nėra išimtis, nes, praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams po Holokausto, vis iškyla abejonių, naujų faktų apie iškilias bendruomenių asmenybes. Tokiais atvejais, pasak istoriko T. Balkelio, tiesiog reikia labai kruopščiai tikrinti faktus, prisiminimus, liudijimus.

Jis sako, kad kai žmonės atsiduria tarp dviejų ugnių, jiems ne tik reikia atlikti moralinius pasirinkimus, bet ir išgyventi: „Herojams lieka labai mažai erdvės. Turime būti labai atidūs ir suvokti ne tik atskirus jų veiksmus. Turime žiūrėti, ką tie žmonės veikė ir kitais laikotarpiais – ar jie elgėsi etiškai, moraliai.“