Edukologė, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė prisipažįsta nebeįsivaizduojanti gyvenimo be atžalų. Moteris pastebi: būti su vaikais ir augti su jais – privilegija. Artėjant Motinos dienai, su ja kalbėjomės apie mamų džiaugsmus ir rūpesčius.

– Kokios dovanos iš atžalų per Mamos dieną labiausiai lauksite?

– Labiausiai norėčiau, kad tądien jie būtų sveiki, linksmi ir nepavargę. Menu, visada nervindavausi, kai mano mama sakydavo, jog labiausiai nori, kad aš sveika būčiau, – tai jai geriausia dovana, o dabar pati taip mąstau. Jeigu kažką "sumeistraus" – irgi labai džiaugsiuosi. Man taip gražu, kai maži vaikai iš visos širdelės (nors ir per keletą minučių) kažką nupiešia, suklijuoja. Mūsų Augustas Gabrielius ką tik atšventė aštuntąjį gimtadienį, Vilhelmas Konstantinas – šeštąjį, Morta Sofija – trečiąjį, o Gertrūda Elena vasarą švęs pirmąjį. Su ja tai bus pirmoji Mamos diena. Gera...

– Ką jums reiškia būti mama – kiekvieną dieną aukotis, atsisakyti laisvalaikio, ar priešingai – vis kažką naujo atrasti?

– Dabar mums – vaikų auginimo metas. Ir tikrai nežiūriu į tai kaip į kažkokią auką: juk patys pasirinkome gyventi būtent taip. Gyvenimo be vaikų dabar jau visiškai nebeįsivaizduoju. Vieną dieną važiavau į parduotuvę su dviem ir pagalvojau, kaip būtų, jei tie du ir tebūtų. Neįsivaizduoju. Be galo, be krašto trūktų dar dviejų. Man nepaprastai smagu stebėti, kokie jie skirtingi, bet kartu ir labai panašūs. Man smagu pamatyti, kuo jie panašūs vienas į kitą, į vyrą, į mane. Smagu stebėti, kaip jie atsiskleidžia. Kiekvienas vaikas – absoliučiai nepakartojamas stebuklas. Būti su jais ir augti su jais – privilegija.

– Dabar, kai motinystės pašalpos mokėjimo laikas pratęstas iki dvejų metų, politikai tvirtina, esą Lietuvoje sudaromos idealios sąlygos auginti vaikus. Jūsų akimis – ar tos sąlygos iš tiesų idealios?

– Dvejų metų mokamos motinystės atostogos dar nereiškia, kad sąlygos yra geros. Pastaruosius dvejus metus gyvename Belgijoje – čia mūsų tėtis Gabrielius gavo darbą. Belgijoje mamoms suteikiamos trijų mėnesių atostogos, bet manau, kad sąlygos ten – geresnės. Dėl to, kad norinti vaikus namie auginti moteris iš tiesų gali tai daryti. Nemažai šeimų gali sau leisti, kad dirbtų tik vienas žmogus – vidurinė klasė yra stipresnė finansiškai nei Lietuvoje. Jei moteris nori dirbti – labai neblogai išplėtotas lopšelių-darželių tinklas, kur drąsiai galima palikti vaiką ir žinoti, kad jis bus ne tik prižiūrėtas, bet ir ugdomas. Susipažinau su mamomis, kurioms sudarytos sąlygos dirbti namuose, dirbti ne visą darbo dieną ir panašiai.

Žodžiu, sąlygos derinti darbą ir motinystę yra puikios, o tai, manau, yra iš tiesų labai svarbu šiais laikais, kai dauguma moterų vis dėlto dirba. Ir, žinoma, visuomenės požiūris į šeimas. Vilhelmo darželio grupėje daugiau nei pusė šeimų (iš 30) – daugiavaikės. Jūs man raskite bent vieną tokią darželio grupę Lietuvoje! O kiek žaidimų aikštelių, koks apskritai požiūris į vaikus... Būtent tai, manau, yra geros sąlygos, o ne tai, kiek laiko po gimdymo mama gali būti namuose.

– Kokios, jūsų akimis, yra didžiausios problemos, su kuriomis susiduria vaikus auginančios mamos ir tėčiai? Kaip valstybė galėtų padėti jas išspręsti?

– Tas pats požiūris. Kai jauna moteris su vaikais yra nepageidautina, nes... vaikai sirgs, ji nenorės dirbti viršvalandžių. Kai girdžiu sakant, kad tėtis jokiu būdu negali eiti tėvystės atostogų, jei nori dirbti tame pačiame darbe. Ir panašiai. Ir valstybė šios problemos neišspręs. Tik mes patys. Kuo daugiau tėvelių išeis tėvystės atostogų, kuo daugiau mamų kovos už savo teises, kuo daugiau tėvų, auginančių du ir daugiau vaikų, ims laisvas dienas, kurios jiems priklauso, tuo greičiau, nors ir pamažu, keisis tas požiūris. Tėvai ir visuomenė turi būti šviečiama atsakingos tėvystės klausimais.

– Kokias bendravimo su vaikais klaidas mes, suaugusieji, dažniausiai darome?

– Kuo toliau, tuo labiau manau, kad vaikus reikia mažiau auklėti, o daugiau mylėti. Būti su jais. Jeigu su vaiku esame priešokiais, tai tiek jį ir tepažįstame. Tik nemanykite, jog esu už tai, kad tėvai turėtų viską mesti ir visą savo gyvenimą pašvęsti vaikams. Žinoma, galima ir taip, bet aš manau, kad ir tėvams, ir vaikui sveikiau ir naudingiau, jei gyvenama ne DĖL vaikų arba tėvų, bet gyvenama KARTU. Taip leisdami laiką perduodame patirtį, skiepijame vertybes, kartu mokomės, tobulėjame ir puoselėjame santykius. O tai yra nepaprastai svarbu.

– Gyvename skubos amžiuje. Ką net labiausiai užsiėmusi mama turėtų kiekvieną dieną pasakyti, padaryti, palinkėti savo vaikui?

– Net ir labai skubantys tėvai turėtų rasti laiko vakare pasikalbėti su vaiku ir paskaityti vakarinę pasaką. Tai laikas, kai nebereikia skubėti, kai galima nekelti telefono ragelio ir tiesiog pabūti kartu. Susiglausti ir skaityti. Apsikabinti. Pasipasakoti apie savo dieną. Pasakyti, kad labai myli vienas kitą. Pabučiuoti linkint labos nakties.

– Teko girdėti, kad, net jei visą dieną vaiko nematei, vakare užtenka 10 minučių pasišnekėti su atžala, žvelgiant jam ar jai į akis. Ar iš tiesų užtenka?

– Girdėjau ir aš tokią teoriją. Neseniai vykusio tyrimo rezultatai liūdni Lietuvai: esame priešpaskutiniai (paskutinė – Malta, pateikusi ne visus duomenis) pagal tėvų su vaikais praleidžiamą laiką – Lietuvoje tėvai vidutiniškai praleidžia su vaiku 7 min. per dieną. Tai netoli tų dešimties. Bet valstybėse, kur vaikai jaučiasi laimingi, kur vaikų savižudybių gerokai mažiau nei Lietuvoje, tėvai su jais leidžia daugiau laiko nei 10 min. Nors motinystės atostogos (na, nepatinka man šis žodis) Lietuvoje ir trunka daug ilgiau nei ten. Tiesiog man kartais atrodo, kad Lietuvoje kokybiškas buvimas su vaiku nėra vertybė. Žinoma, dalis tėvų gali labai įsižeisti, kad aš taip sakau, nes jie visu 100 proc. atsiduoda tėvystei. Bet tokie tėvai – trupiniai. Aš kalbu apie vidurkį. O jis, deja, ganėtinai liūdnas. Nors, žinoma, 10 min. yra geriau, nei 5 min. Bet būtų puiku, jei būtų daugiau nei tos 10 min....

– Sovietmečiu, kai Mamos dieną švęsdavome kitu metu, vyravo įsitikinimas, kad vyrui indus išplauti ir sutvarkyti kambarius užtenka kartą per metus. Likusias 364 dienas tai gali daryti moteris. Kaip manote, ar dabar toks požiūris pasikeitęs?

– Turėtų būti pasikeitęs. Tiesa, viena mano draugė, dirbanti lygių teisių srityje, sako, kad aš dėviu rožinius akinius, kad Lietuvoje namų ūkis vis dar gula ant moters pečių. Labai tikiuosi, kad situacija keičiasi. Tą kaitą didele dalimi galime inicijuoti mes, mamos: juk jei vaikų auginimas gula ant moters pečių, vadinasi, ji augina būsimą vyrą, ir gali išauginti taip, kad jis nebūtų it Vingių Jonelis.

Liūdniausi mano girdėti klausimai šia tema buvo: "Ar vyras tau padeda auginti vaikus? Ar padeda namuose?" Ką reiškia PADEDA? Juk namai ir vaikai yra abiejų! Manau, kad tėtė visada buvo, yra ir bus toks pat svarbus kaip ir mama. Juk tai įrodė ir begalė tyrimų: jis svarbus ir mergaitėms, ir berniukams, ir... žmonai. Ir nieko čia nuostabaus. Vis prisimenu kaip vieno filmuko herojus vaikams sako: mūsų šeima nepilna, bet vis vien puiki. Tai tik pagalvokite, kaip yra puiku visiems (ir vaikams, ir mamai, ir tėčiui), kai jie gyvena PILNATVĖJE.