Darbas namuose neišvengiamas
Daugeliui muzikos mokyklų absolventų muzika lieka tik hobis ar tiesiog prisideda prie platesnio akiračio formavimo. O turint omenyje faktą, kad tai nėra privalomasis ugdymas, lyg ir būtų logiška manyti, kad šių mokyklų auklėtiniai – muzika besidomintys, tam gabumų ar bent jau polinkį turintys vaikai. Realybė kiek kitokia: dažnas muzikos mokyklos pedagogas skundžiasi itin nemotyvuotais mokiniais. Panagrinėjus sistemą iš arčiau, tampa akivaizdu, kad įprasti kaltinimai mokytojams, esą nemokantiems sudominti auklėtinių, tikrai nėra pagrįsti. Kurioje sistemos grandyje esama klaidos? Klausimas, deja, beveik retorinis.
Kone pati populiariausia priežastis, kodėl vaikai nebenori lankyti muzikos mokyklos, – savarankiškas darbas namuose. Juk taip norisi bėgti į kiemą, žiūrėti filmukus ar veikti bet ką, tik ne vakarais, savaitgaliais groti gamas ir etiudus. Deja, be nuobodžių gamų ir pratimų nebus rezultatų – sunku bus atlikti net ir mėgstamą kūrinį.
Technikos lavinimas – neatsiejama muzikanto, kad ir mėgėjo, veiklos dalis. Be to, svarbu tai daryti laiku, kol vaikas mažas, o jo motorika dar vystosi. Tai juodas ir nuobodus darbas, kuris vaikui, ypač mažam, sunkiai pakeliamas.
Sakote, muzikos mokykla neruošia profesionalų ir vaikui joje turi būti smagu? Taip, tačiau muzikos mokykla yra mokymo įstaiga, ne būrelis. Be to, jei vaikas ten pateko, jis akivaizdžiai tam turi gabumų ar bent jau anksčiau turėjo noro. Tad būtų logiška, jei jis turės galimybę rinktis: tęsti muziko kelią ar likti tik mėgėju. O tam, kad būtų lavinami muzikiniai įgūdžiai, reikia pastangų, ir svarbu tai daryti tinkamu laiku – kai dar vystosi vaiko motorika.
Linksmybių negarantuojame
Svarbu, kaip vaikai yra motyvuojami ir skatinami atlikti jiems neįdomias užduotis. Mūsų švietimo sistemoje įprasta procesą vertinti (taip pat ir skatinti) pažymiais. Muzikos mokykloje pažymiai taip pat rašomi, tačiau kai ugdymas neformalus, tai ir pažymiai neturėtų būti sureikšminami. Tad organizuojama nemažai įvairių koncertų, konkursų, kuriuose vaikai gana aktyviai dalyvauja.
Iš tėvų yra tekę girdėti, esą vaikams muzikinis pasaulis neretai atrodo pernelyg nutolęs nuo socialinio – juk per įvairias žiniasklaidos priemones dažnai transliuojamos įvairios sporto varžybos, populiariosios muzikos projektai (kurių, beje, meniniu ir profesionalumo lygiu dažnai tenka abejoti), tad kodėl netransliuoja, pavyzdžiui, pianistų konkursų? Arba kodėl tiek mažai klasikinės muzikos koncertų reklamos? Atsakymą diktuoja finansinė kultūros situacija Lietuvoje.
Kita vertus, klasikinė muzika nėra skirta masėms, tad ir niekada nebus transliuojama per komercines televizijas, nes neturės tokių reitingų kaip sporto varžybos ar popmuzikos renginiai.
Daug klausimų visiems kelia ir programos. Negalima nesutikti su priekaištais, kad iš negausios vaikiškos literatūros sudarytas repertuaras dažnai kartojasi – galbūt net pernelyg dažnai. Mokytojams tenka ieškoti naujesnių, tačiau tai irgi nėra lengva – muzikos mokyklų bibliotekos nėra didelės, pirkti internetu brangu. Todėl tenka pasitelkti ir fantaziją.
Be to, reikėtų paminėti ir faktą, kad dauguma mokytojų dėl mažų atlyginimų dirba keliuose darbuose, tad net ir labai savo darbą mylintis pedagogas stokoja laiko, galimybių ir jėgų. Svarbus aspektas – kūriniai skirti ne tik grožėtis, bet turi ir funkcinę užduotį.
Trys zuikiai vienu šūviu
Kol tėvai derasi su vaikais dėl muzikos pamokų, pastarosios mokytojai kankinasi svarstydami, kodėl vienas ar kitas vaikas lanko muzikos mokyklą ir kam to labiau reikia – jam pačiam ar jo tėvams?
Žinoma, dauguma tėvų nori, kad jų atžala užaugtų įvairiapusiškai išsilavinusi. Noras tikrai pagirtinas, o muzikos mokykla – tam puiki vieta. Tačiau puiki vieta tada, kai vaikas turi potraukį muzikai. Ne kartą teko girdėti tėvelius sakant, esą jiems būtų labai patogu, jei jų pirmokas vieną dieną pagrotų, antrą pašoktų, trečią – papieštų. Ketvirtą gal net pagrotų dar ir kokiu kitu instrumentu? Juk muzikos mokyklos tokios patogios tėvams: nereikia sukti galvos, kur ir ką veikia jų atžalos po pamokų. Kartu vaikai dar ir lavinami visapusiškai – vienu šūviu nušaunami du zuikiai. O galbūt dar ir trys – norintiems užauginti kone renesansišką asmenybę tėvams nereikia dėti pastangų – viską padaro mokykla.
Jei jau viena mokykla to padaryti negali (prisiminkime mokinio krepšelio lengvumą), tereikia pasitelkti būrelius. Tačiau būreliai dažniausiai apsiriboja viena veikla, juos pradėti ir nustoti lankyti galima beveik bet kada. O muzikos mokykloje muzikos mokomasi kompleksiškai, norint ją pabaigti, reikia mažiausia septynerių metų. Žinoma, gabumų ir nemažai pastangų. Tad, jei žmogus nenori jos baigti, o be šio užsiėmimo turi dar begales kitų (nes juk ugdoma visapusiškai išsilavinusi asmenybė!), natūralu, kad susiduriama su apatija.
Liūdina ir tai, kad vaikai negeba savarankiškai priimti sprendimų, nes viską ir visada nusprendžia kiti – tėvai.
Nepasiektos svajonės link
Kita priežastis, kodėl vaikai atsiduria muzikos mokykloje, – neįgyvendintos tėvų svajonės. Galbūt ne visuomet tai tikrai problema, juk gali būti ir atvirkščiai: vaikas iš tėvų paveldi talentą ar bent polinkį muzikai. Problema tuomet, kai vaikas yra verčiamas lankyti muzikos mokyklą vien todėl, kad jo tėvai neturėjo tokios galimybės, ar galbūt ją metė praradę norą.
Kokiomis prielaidomis remiantis kyla tokios mintys? Mokslo metų pabaigoje tenka susidurti su tėvais, kurie dėl blogų vaiko mokymosi rezultatų ima priekaištauti mokytojams – esą akivaizdu, kad jų vaikui muzika yra ne tik pomėgis, bet ir visas gyvenimas!
Akivaizdu tėvams, o pedagogai mato, kad pats vaikas apie muziką nieko nežino ir žinoti nenori. Paklaustas, ką žino apie Wolfgangą Amadeus Mozartą, gūžtelėja pečiais, nes tokio nė nežino. Paklaustas apie kitus mėgstamus kompozitorius, grupes ar bent stilius, prisipažįsta: tokių apskritai nėra ir muzikos jis išvis neklauso. Paprašytas išvardyti savo pomėgius, atsako analogiškai. Tėveliams pasiūlius patiems paklausti savo vaiko nuomonės, šie įsižeidžia: vaiko talentas ir troškimas būti muziku ar mažų mažiausiai mėgėju esąs akivaizdus!
Tad kyla klausimas – ar tikrai tėvai taip nepažįsta savo vaikų? Ir kodėl jų nenori labiau pažinti? Peršasi vėl ta pati išvada – muzikos mokykla reikalinga tėvams, kad šie galėtų nuraminti savo sąžinę būdami tikri, jog augina kūrybingą asmenybė, kuri nesišlaisto gatvėmis.
Kenčia talentingiausieji
Dažnai tenka girdėti nuomonę, kad muzikos mokyklos priima ir visai netalentingus vaikus, esą nebus mokinių, nebus ir darbo. Tokiu būdu tėvai neva apgaudinėjami, kad jų atžalos turi gabumų. Tiesos čia esama. Išties stojančiųjų nėra tiek daug, kad galima būtų atsirinkti tuos, kurie tikrai gabūs ir talentingi, tad tenka priimti ir tuos, kurie tiesiog labai nori. Galiausiai norą ir entuziazmą anksčiau ar vėliau nurungia mažiau pastangų reikalaujantys laisvalaikio pomėgiai ar draugai. Problemų dėl motyvacijos kyla ne vienam, tačiau tiems vaikams, kurie stokoja dar ir talento, darosi nepakeliama.
Kai tokiems vaikams pasiūloma tiesiog nutraukti mokslą, susiduriama su tėvais, kurie žūtbūt nori matyti vaiko rankose muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą.
Sakysite, sprendimas teisingas: juk ką pradėjai, turi ir pabaigti? Galbūt. Bet kyla anksčiau minėtas klausimas: kam reikalinga muzikos mokykla: vaikams ar jų tėvams?
Visi minėti atvejai yra labai glaudžiai susiję – ypač grupinėse solfedžio, muzikos istorijos ar choro pamokose. Štai vaikai, kurie nori mokytis muzikos, piktinasi, kodėl kiti ignoruoja mokytoją, nepaleidžia iš rankų telefono. Ramindami pastaruosius, mokytojai sugaišta pernelyg daug laiko, kur kas mažiau dėmesio lieka tiems vaikams, kurie norėtų iš pamokos pasiimti kuo daugiau. Ne paslaptis, kad dėl to ir kartelę tenka nuleisti.
Bandant šiais klausimais bendradarbiauti su tėvais, šie dažnai irgi nesupranta, kam, norint mėgėjiškai išmokti groti fortepijonu, reikalingas solfedis ar muzikos istorija – juk tai tokia kančia, o vaikui muzikos mokykloje turi būti smagu! Tačiau juk muzikos kūrinys neegzistuoja savarankiškai – jis turi savo struktūrą, sukūrimo istoriją, be to, klausos įgūdžiai muzikantui taip pat reikalingi. Todėl belieka prisiminti: muzikos mokykla – ne linksminimo įstaiga.
Komentaras
Aušra
Trijų muzikos mokyklos mokinių mama
Įprasta, kad tėvai ir vaikai svajoja apie linksmus, įdomius, kūrybingus mokytojus, o pastarieji laukia, kad pas juos ateis tik be galo motyvuoti, pareigingi, visas užduotis stropiai atliekantys mokiniai. Štai šioje vietoje jau ir sustojame į skirtingas barikadų puses.
Žinau, kad mokytojas yra tik išties per mažai dėmesio sulaukiančios neformalaus ugdymo sistemos dalis. Matėme, kaip muzikos mokykloje pamokų mažėjo, o mokestis proporcingai buvo didinamas. Kad ir kalbėtume, mokytojo vaidmuo vaiką supažindinant su muzika ir palydint jį platesnius muzikos vandenis yra labai svarbus. Šis mokytojas tikrai neturi būti vaikų linksmintojas, tačiau paieškoti rakto į vaiko širdį turėtų. Iš patirties akivaizdžiai matau, kaip, dėl objektyvių priežasčių pasikeitus specialybės mokytojai, mažėja vaiko motyvacija ir užsidegimas, nors iki tol pasirinktas muzikos instrumentas buvo geriausias draugas.
Išgirstu daug mokytojų pagyrų apie savo vaikų gabumus muzikai, bet tai tikrai nėra susiję vien su vaikų motyvacija ir nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Didžiulės logistikos, laiko sąnaudos, kasdienis darbas kartu su vaikais net ir po pamokų muzikos mokykloje – tokia viso to kaina. Nesitikime, kad mokykla, muzikos mokykla ar kokia kita ugdymo įstaiga išauklės mūsų vaikus. Kad vaikai galėtų pritaikyti tai, ką išmoko, kad tobulintų savo įgūdžius, jie lanko muzikos kolektyvą. Mums tenka laimė ir instrumentus pavežioti, ir į koncertus palydėti, ir vakarais namuose palaikyti draugiją, kad nepritrūktų motyvacijos pagroti dar nepaklūstantį mažajam muzikantui naują kūrinį.
"Mane užkniso ta muzika! Nebegaliu daugiau taip gyventi!" – protesto pliūpsniai pasigirsta kiekvieną kartą, kai tik reikia imtis darbo ir prisijaukinti naują ir, aišku, sunkesnį kūrinį. O tada ir imi abejoti: gal tikrai be reikalo jis mokosi toje muzikos mokykloje? "Mama, tai nuostabiausia diena mano gyvenime!" – sako tas pats vaikas, aidint ovacijoms nulipęs nuo scenos. Tada suprantame, kad stengtasi ne be reikalo, nors žinome, kad ir toliau nebus lengva, kad bus svyravimų ir abejonių, juolab paauglystei įsibėgėjant.
Lieka paklausti, kiek dabar muzikos mokyklose dirbančių mokytojų vaikystėje savo noru veržte veržėsi į tokias pat mokyklas? Kiek jų nebandė pasprukti iš solfedžio ar muzikos istorijos pamokų? Kiek jų kasdien stropiai ir klusniai tobulino muzikinius įgūdžius namie? Nežinau, ar mano vaikai, dabar besimokantys muzikos, bus profesonalai, ar tik mėgėjai, bet tikrai žinau, kad tai, ką jiems duoda muzika, užaugins juos geresniais žmonėmis. Ar dėl to neverta stengtis?
Naujausi komentarai