Namai – arčiau draugų
Gediminas džiaugiasi, kad jau keletą metų gyvena naujuose namuose, kurie yra Akademijos miestelyje. „Namai man – šeimos židinys, tvirtovė, vieta, kurią įsikuri pagal save, kad būtų smagu gyventi, leisti laiką su visa šeima“, – paprašytas apibūdinti namų sąvoką, sako 44-erių vyras.
Kol dar gyveno bute, Visockių šeimos namai buvo gerokai ankštesni. Dabar džiaugiasi, kad tiek sūnus, tiek dukra turi po atskirą kambarį. „Jau seniai norėjome savo kiemelio, žolytės, kad, visų pirma, vaikams būtų erdvės, kur pažaisti“, – aiškina rūpestingas tėtis ir priduria, kad didžiausias prioritetas renkantis naują būstą buvo... netoliese gyvenantys draugai su šeimomis.
„Svarstėme daug visokių variantų, bet pasirinkome vietą, kur gyvena daug mūsų draugų su panašaus amžiaus vaikais. Labai pasisekė“, – entuziastingai aiškina naujakurys. Pasak jo, Kalėdų antrą dieną gal penkios šeimos visada renkasi pas vienus draugus, o vasaromis visi kartu keliauja ir atranda Lietuvą.
Pritiko: „Jis taip puikiai tilpo po vieno medžio raityta šaknimi, kad, pamenu, džiaugiausi kaip vaikas“, – prisipažįsta namelių autorius. / D. Šerono, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
Laisvas laikas – vaikams
Dar visai neseniai Gediminas turėjo savo verslą, tačiau šiuo metu dirba vadovaujamą darbą įmonėje „Durpeta“. Buvęs verslininkas prisipažįsta, kad iš esmės visus verslavimo metus pragyveno be atostogų: kentėjo šeima, kentėjo ir jis pats, negalėdamas vaikams skirti tiek laiko, tiek iš tiesų norėjo. „Nors… vis tiek save, kaip tėtį, vertinu maksimaliai, nes kiekvieną laisvą minutę skirdavau vaikams. Auginti vaikus gerais žmonėmis, pastebėti ir skatinti jų gabumus šiandien yra mano gyvenimo tikslas“, – tvirtina jis.
Vyras tikisi, kad dabar, perėjus į samdomą darbą, atsiras daugiau laisvo laiko ar bent jau turės normalias vasaros atostogas, kai drauge su šeima galės nuvažiuoti į kaimą prie ežerų. Anksčiau, sako, išleisdavo žmoną vasaroti su vaikais, o pats likdavo mieste darbuotis. „Galima sakyti, pagrindinė priežastis, dėl kurios keičiau darbo pobūdį, – šeima. Norėjau daugiau laiko praleisti su ja“, – prisipažįsta buvęs verslininkas.
Iš meilės – atgal į Lietuvą
Gedimino žmona Edita taip pat dirba vadovaujamą darbą. Į klausimą, kaip namuose du vadovai pasidalija įtakos zonomis, vyras atsako šypsena. „Per dešimt metų, kiek esame vedę, susidirbome. Apsišlifavome kampus, išmokome nuleisti garą, patylėti, kai reikia…“ – sako kaunietis, kadaise metęs darbą Danijoje ir atsekęs paskui būsimą žmoną atgal į Lietuvą.
Susipažino juodu per tuos pačius draugus, šalia kurių dabar gyvena. „Na, taip… Draugo vestuvėse buvome svečiai. Edita tada krito man į akį. Bandėme tuomet vienas kitą pas save pervilioti. Jai geriau pavyko. Teko man galiausiai viską Danijoje mesti ir kraustytis į tėvynę, pradėti verslą nuo nulio“, – prisimena jis.
Kaip vyksta buities darbų dalybos? Paprastai. Daugumą jų vyras ima ant savo pečių. Sako, gali ir virti, ir kepti, ir namus tvarkyti, ir vaikus prižiūrėti. Išmokti viso to tuometį studentą privertė gyvenimas. Kadangi studijas baigė Danijoje, daug metų gyveno vienas, teko savimi pasirūpinti: ir maistą pačiam gamintis, ir rūbus skalbtis, ir namuose tvarkytis. „Manau, tas savarankiškas gyvenimas vyrui labai naudingas. Kaip ir tarnavimas armijoje. Jis turi pasėdėti ant savo užpakalio, užsigrūdinti, užsiauginti storesnę skūrą“, – filosofuoja Gediminas.
Pataria: G. Visockis siūlo tėvams lavinti vaikų fantaziją ir pastabumą detalėms. „Todėl kurkite smagias istorijas apie elfus, bet jų pačių nameliuose neieškokite“, – šypsosi jis. / D. Šerono, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
Vaikai – kosmosas
Visockių dukrelei Danielei – aštuoneri. „Tokia pati protinga, veikli, kaip ir aš“, – saldžialiežuvauja tėtis, kasryt vežantis dukrą į Kauno technologijos universiteto (KTU) licėjų. Nors savaitgaliais lanko muzikos mokyklą, smuiko pamokas, tačiau antrokės aistra šokis. „O po Europos dailiojo čiuožimo čempionato Kaune ji tik šoka ir čiuožia, šoka ir čiuožia ant parketo… Panašu, kad tuoj ir ant ledo vežti reikės“, – juokiasi pašnekovas.
„Sūnui Emiliui – šešeri. Jis – tikras kosmosas! Žiūriu ir negaliu atsidžiaugti. Berniuko fantazija beribė: kasdien vis kažką išradinėja, konstruoja, klijuoja iš paprasčiausių medžiagų – butelių kamštelių ar dar ko nors. Viskas jo rankose tampa naujų išradimų detalėmis“, – savo vaikais negali atsidžiaugti mylintis tėtis ir pagaliau papasakoja elfų namelių istoriją.
Pasirodo, lapkritį Visockių šeimą užpuolė ligos. Itin ilgai sirgo mažasis Emilis. „Jau nebeišmaniau, kuo jį užimti, kuo sudominti. Telefono ir filmukų duoti nenorėjau. Laimei, šovė į galvą puiki mintis, kad galime nueiti į mano dirbtuves ir kažką pagaminti. „Pinterest“ platformoje buvau matęs kažką panašaus į elfų namelius“, – prisimena jis.
Auginti vaikus gerais žmonėmis, pastebėti ir skatinti jų gabumus šiandien yra mano gyvenimo tikslas.
Gamino elfų namelius
Kai tėtis nusivedė vaiką į sandėliuką, kur dar nuo verslo laikų buvo likusių visokių gamtinių medžiagų, Emiliui net akys ant kaktos iššoko. Vyrai pjaustė, kalė, klijavo karštais klijais, kol galiausiai kiekvienas rankose laikė po savo namelį. „Pirmas blynas – pirmasis elfų namelis – išėjo truputį prisvilęs, bet visai gražus“, – šypsosi Gediminas.
Po kelių dienų sūnui pasidarė geriau, tad atsirado puiki proga paieškoti nameliams vietos. „Iš pradžių norėjome juos įkurdinti tiesiog savo kieme, bet paskui pagalvojome, kad netoli mūsų namų yra 1,5 km besidriekiantis Kamšos pažintinis takas. Išėjome pasivaikščioti ir tą namelį (maniškį) po viena gražia medžio šaknimi įkurdinome“, – džiaugiasi Emilio tėtis.
Kai namelis rado savo vietą, Gediminas padarė keletą nuotraukų su juo ir pasidalijo socialiniuose tinkluose. Nė pats netikėjo, kokio pasisekimo sulauks. „Išsyk pasigavo mane Akademijos miestelio seniūnaitis Dainius Šeronas. Pažadėjo visus reikiamus leidimus gauti: čia juk Kamšos botaninis zoologinis draustinis! Sako, tu tik daryk, puošk mūsų miestelio apylinkes“, – juokiasi G. Visockis ir priduria, kad jaučiasi labai dėkingas seniūnaičiui už paskatinimą, pagalbą.
Šiuo metu Kamšos pažintiniame take yra trys Gedimino ir jo sūnaus gaminti elfų nameliai. Du, sako, įsitaisę visai šalia kelio, o trečiojo, stovinčio kiek atokiau, reikia atidžiau paieškoti. Ypač dabar, kai žemę dengia sniegas.
Žada smagų orientacinį žaidimą
Sulaukęs tokio netikėto pasisekimo, Gediminas nežada sustoti ir jau kuria planų ateičiai, nors pabrėžia, elfų nameliai iš gamtinių medžiagų yra tik hobis.
„Sugalvojau, kad vaikams būtų kur kas įdomiau, jei jie turėtų tų elfų namelių ieškoti. Panašiai kaip orientavimosi varžybose. Jie gautų žemėlapius ir turėtų surasti, kur tie elfai gamtoje pasislėpę“, – dalijasi šaunia idėja jų kūrėjas ir jau veda derybas su Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodu.
Ar elfų nameliuose kažkada apsigyvens ir patys elfai? Gediminas taip nemano. „O kam? Palikime vietos vaikų fantazijai. Juk ji begalinė! Tegul mažieji ateina, išvysta tuos namelius ir fantazuoja, kas ir kaip. Suaugusieji gali užvesti juos ant kelio, tarkime, kad nykštukai yra bailūs, žmonėms nesirodo. Kiekvienas iš jų dirba savo darbą, turi skirtingą profesiją. Štai vienas namelis iškeliavo į Panevėžį, į kavinę „Vasaris“. Jame šeimininkauja nykštukas Vasaris, kurio plika akimi irgi nepamatysite“, – savo fantazijomis dalijasi Gediminas.
Jei atvertumėte vieno iš Kamšos pažintiniame take esančių namelių duris, pamatytumėte, kad jame gyvena nykštukas sodininkas. Jo veiklą išduoda mini kastuvėlis, grėblys, ant stalelio vazoje pamerktos gėlės. „Ugdyti vaikų pastabumą detalėms irgi svarbu“, – įsitikinęs jis.
D. Šerono, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
Puiki auklėjimo priemonė
Išskaptuoti 2–3 cm ilgio šaukštą – ne toks jau lengvas darbas net tėčiui. Ką jau kalbėti apie šešiametį Emilį, gaminantį elfų namelius?!
„Įsivaizduokite, po pirmojo namelio sūnus pridarė jų daugiau už mane. Išmoko ir kalti, ir pjauti. Gręžtuvą pasiima, spaustuvėliais detales prispaudžia ir viską daro pats. Aišku, su mano priežiūra“, – dalijasi kaunietis. Pasak jo, elfų namelių gamyba – puiki auklėjimo priemonė, nes jeigu vaiką aplanko Piktukas – į dirbtuves jo tėtis neima.
Piktuko sukeltas problemas tėvai sprendžia pokalbiais. Sako, niekas kitas taip gerai neveikia. O sukelia Piktuką daug kas – nuovargis, ekranai. Tenka riboti žaidimų laiką. „Dukrai Danielei stengėmės kuo ilgiau nepirkti telefono, tačiau antrokei jis būtinas kaip susisiekimo priemonė“, – lyg ir teisinasi G. Visockis.
Kai brolis su sese pykstasi, tėtis stengiasi laiku įsikišti, kad konfliktas neišvešėtų. Bausmių Visockiai nenaudoja, – kalbasi. „Aš, kaip vadybininkas, komunikaciją žmonių santykiuose vadinu pagrindiniu dalyku. Tik kalbėti reikia ne iš karto, bet tuomet, kai aistros aprimsta, antraip nei vienas, nei kitas tavęs negirdės“, – savo tėviška praktika dalijasi vyras.
Jei vaikas nori šuniuko...
Dar viena šauni idėja G. Visockio idėja skirta tėveliams, kurių vaikai norėtų namuose auginti šuniuką. Dažnai vaikai nebūna tam pasiruošę. Gediminas dalijasi, ką, sulaukę tokio prašymo, galėtų daryti tėvai. Ogi... surengti vaikams egzaminą! „Sutarėme su saviškiais, kad jie dalyvaus egzamine. Jei dvi savaites prieš mokyklą ir darželį atsikels 20 minučių anksčiau ir išves šuniuką (žaislinį) pasivaikščioti, įrodys mums, kad yra atsakingi ir gali deramai pasirūpinti augintiniu“, – pasakoja jis.
Eksperimentas suveikė puikiai. Emilis, mėgstantis ilgiau pamiegoti, atsisakė iš karto, o dukra išbandymą išlaikė iki galo, bet, pasak tėčio, šuniuko atsisakė pati. „Dukra labai bijo gyvūnų – pelytės, kačiuko – nesvarbu. Bijo, bet nori. Taigi ji dvi savaites vaikščiojo, o kai atėjo laikas pasiimti apdovanojimą – atsisakė, baimė paėmė viršų“, – pasakoja G. Visockis.
Išgirdęs tradicinį Namų rubrikos klausimą – ar Visockių šeima laiminga – Gediminas labai diplomatiškai atsako, kad nebūna šeimų be dūmų, tad dūmų ir pas juos pasitaiko. Svarbiausia, sako, kad jie neperaugtų į atvirą ugnį. Todėl jokio konkretaus recepto nėra. Tiesiog per laiką vyras ir žmona perkando vienas kito silpnąsias ir stipriąsias puses. „Kur reikia – patylime, kur reikia – pasiaiškiname. Smagu, kad mus abu jungia pagrindinis tikslas – vaikai. Jie mums svarbiausi!“ – aiškina tėtis ir net pats nustemba, kad, rodos, auklėja abu vienodai, o prie kiekvieno reikia vis kito priėjimo.
D. Šerono, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
Sekmadienis – tėčio diena
Vadinasi, sekmadienį Gediminas gamins pusryčius, todėl jau iš vakaro turi sužiūrėti, ar šaldytuve yra reikiamų produktų. Firminis tėčio patiekalas, kurį mėgsta visa šeima, – varškė su cinamonu ant batono riekelių, keptų orkaitėje. „Taip pat esu tinginio meistras. Gaminame jį drauge su vaikais. Įsivaizduokite, kad net žmona, kuri savaitgalį ėjo į darbo vakarėlį, paprašė, kad jo pagaminčiau...“ – juokiasi vyras, į sveiką mitybą žiūrintis, kaip pats sako, protingai. Vaikas turi pažinti visokį skonį, bet su maistu, kaip ir su ekranais, reikia elgtis saikingai.
Vakarais išradingasis tėtis vaikams mielai seka pasakas. Tik, sako, visos jo istorijos iš fantazijos, kaip ir idėja su elfų nameliais. Viena bėda, juokiasi, kad po tėčio pasakojimų sūnui dar sunkiau užmigti: įsijungia ir jo fantazija!
Gal ateityje Gediminas ne tik elfų namelius gamins, bet ir pasakas rašys? „Ką gali žinoti, kaip ten bus… – juokiasi kaunietis. – Juk iš pradžių planavau Danijoje gyventi, o štai kaip viskas išėjo.“
Paklaustas, ar Visockių šeima turi Kaune mėgstamą vietelę, gal tai Kamšos pažintinis takas, atsako nedvejodamas: smagiausia vieta pasibūti yra pas draugus! Jokia kavinė jų neatstos. „Mes socializuojamės su draugais. Tai pas vienus, tai pas kitus kaskart susitinkame. Vasarą kepsniukų kieme pasičirškiname, pabendraujame, o vaikai pažaidžia“, – džiaugiasi jis.
Didžioji buvusio verslininko svajonė ir planas šiai vasarai – sėsti su šeima į automobilį ir pakeliauti po Europą. Juk kol puoselėjo savo verslą, tam nebuvo laiko. „Visoms šeimoms pirmiausia linkiu kantrybės“, – atsisveikina jis ir kviečia nutirpus sniegui būtinai užsukti į Akademijos miestelį ir apžiūrėti elfų namelius.
Naujausi komentarai