Net nesinori kalbėti apie naująjį Seimą, tenka tik gūžtelėti pečiais. Ir net visai nejuokinga, kai pats pirmasis posėdis prasideda cirku. Seimo pirmininkas ima ir pasveikina naująjį premjerą... Algirdą Brazauską.

Galėtume mirt iš juoko, bet išsyk aišku, kaip kompetentingai dabar bus vedami posėdžiai ir kokia rimta kompanija ten susirinko. Telieka prisiminti sovietinių laikų anekdotą. Leonidas Brežnevas sako kalbą, sveikindamas atvykusią Jungtinės Karalystės premjerę. Skaito iš lapelio: gerbiamoji ponia Indira Gandi... Vertėjas šnabžda: Leonidai Iljičiau, čia ne Indira Gandi, čia Margaret Tečer. L.Brežnevas: pats matau, kad Margaret Tečer, bet man va čia parašyta – Indira Gandi!

Nieko neprimena? Keista, kad tokia situacija kartojasi pas mus, visiškai neaišku, kas bus parašyta naujiesiems valdantiesiems galvose ir ant lapelių. Dar gerai, kad Seimo pirmininkas pasveikino Algirdą Brazauską, o ne Indirą Gandi. Bet baikim tas politikas, greit pamatysim ir kitokių cirko numerių.

Prieš porą dešimtmečių, norėdamas pamiršti rūpesčius, mėgdavau vaikščioti po naktinį Kauną. Žaliakalnis, Ąžuolynas, Vaižganto gatvė ketvirtą nakties atrodo kaip iš Juliaus Kaupo pasakų. Žmonių sutikdavau retai, bet mėgindavau užkalbinti. Kartais pavykdavo, o ir blogų žmonių nesutikau.

Neseniai pamėginau pakartoti šią praktiką, tik į priešingą pusę. Iš Žaliakalnio Savanorių prospektu nuėjau iki „Saulėtekio“, kur gyvena draugė. Ėjau ilgai, neskubėdamas, įsižiūrėdamas į rūką, pastatus, asfaltą. Sutikau žmonių. Remigijus, laukiantis stotelėje nežinia ko, iš išvaizdos nebuvo panašus į gerą žmogų. Bet pasikalbėjome labai šiltai. Pasiguodė statybose kritusiais uždarbiais, tuo, kad teko emigruoti. Nomeda, susigūžusi kitoje stotelėje, papasakojo, jog serga draugė, buvo jos lankyti. Keisti tie rytiniai žmonės, dažnai, jei apskritai kalba, būna labai atviri. Man beeinant ėmė aušti, pasirodė daugiau į darbus skubančių žmonių. Visa tai pro leksuso langą atrodo visai kitaip.

Nustebino atvejis viename prekybos centre. Besirenkant prekes, priėjo senutė ir padavė man dešrą. Žiūrėkit, kokia gera dešra ir kaip nupiginta, būtinai pirkit. Teko pirkti, tikrai gera. O senutė tuo metu iš kito salės galo man dar šaukia: „Ateikit čiaaa! Žiūrėkit kokie geri koldūnai! Ir kokie pigūs!!!“

Tai va, mieli mūsų išrinktieji, jei valdžioje nesiseks, kreipkitės. Žinau, kur yra pigių koldūnų.