Lietuvos karinio atstovo prie NATO ir Europos Sąjungos Jono Vytauto Žuko kandidatūra tiko ir opozicijai, ir valdantiesiems – Seimas vienbalsiai pritarė tokiam skyrimui. Naujasis kariuomenės vadas LRT televizijos laidoje „Savaitė“ sakė, kad dėl mažinamo finansavimo Lietuvos kariuomenė nustojo vystytis. „Ir dabar yra didelė masė visokių trūkumų: ir ekipiruotės, ir ginkluotės, ir transporto, ypatingai – ryšio priemonių, naktinio matymo priemonių. Dar viena labai didelė priemonė yra personalo trūkumas, trūksta tiesiog kareivių“, – teigia J. V. Žukas.

– Lietuvos kariuomenė šiandien yra pasiruošusi grėsmėms, kurios gali kilti ne vien jai, bet ir kitoms Baltijos šalims iš Rusijos. Ar jūs tokių grėsmių apskritai neįžvelgiate?

– Žinoma, kad geopolitinė situacija Lietuvoje yra pasikeitusi dėl įvykių Ukrainoje. Ir tos grėsmės yra žymiai realesnės, nei buvo sausio–vasario mėnesį po visų Maidano įvykių. Tai ne tik Lietuva, bet ir NATO dabar yra tam tikroje kryžkelėje, kokie uždaviniai galėtų mūsų laukti. Ir problema yra ta, galbūt ne problema, bet tam tikri iššūkiai, kad dabar vėl planuojama grįžti prie tradicinių kariuomenės užduočių. Tai 2015 metais planuojamos pratybos Portugalijoje ir Ispanijoje bus vienos stambiausių NATO šalių pratybų, ten dalyvaus apie 10 tūkstančių karių, ir ten bus aktyvuoti visi NATO štabai. Ir taip bandoma grįžti į galbūt ankstesnius laikus, gal po Šaltojo karo laikus, kai NATO sprendė uždavinius, susijusius su šalies gynyba, o ne tik su taikos operacijomis ir taikos įvedimu kitose pasaulio šalyse ir taip pat ne tik su antiteroristinėmis operacijomis. Mums reikia taip pat surasti savo vietą, ypač toje naujoje geopolitinėje aplinkoje, kelti sau naujus uždavinius, žiūrėti į ateitį ir žiūrėti, kas mūsų laukia.

– Tai ar galima sakyti, kad Rusija neatmeta karinės intervencijos į Baltijos šalis, nors tikisi, kad užteks propagandos priemonių, nekonvencinių priemonių, kad karo veiksmų neprireiks?

– Niekas nežino, ko iš tikrųjų galima laukti iš Rusijos. Problema yra ta, kad, kai tie įvykiai prasidėjo, niekas negalėjo laukti, visas NATO, ir visas Vakarų pasaulis buvo nustebęs, kad vyksta tokie dalykai, kaip naujų teritorijų prisijungimas. Visiškai nauja situacija, to negalima prognozuoti, niekas nesitikėjo, ir dabar niekas nežino, ko galima laukti. Ką Rusija toliau darys: ar deeskaluos situaciją, ar ji pati deeskaluosis, kaip bus su Krymu toliau? Visa tai klausimai, į kuriuos nėra atsakymo. Mes nežinome, mes negalime prognozuoti Rusijos elgesio ateityje.

– Bet ar galima tada sakyti, kad NATO, apskritai Vakarai, neįvertino Rusijos, o ji pasimokė iš Vakarų, pasimokė iš savo klaidų, įvertino jas ir dabar yra tokia stipri jėga, kad... tiesiog buvo „pražiūrėta“, vadinkime taip?

– NATO ir Rusija visada turėjo tą partnerystės sutartį ir buvo traktuojamos kaip partnerės, turėjo daug bendrų pratybų ir bendrų visokių projektų ir operacijų. Ir dabar staiga įvyko tai, ko niekas nelaukė. Tai visi yra šokiruoti, atvirai pasakius. Nežinome, kas bus toliau. Tai santykiai šiuo metu yra nutraukti ir tai, kas bus toliau, priklausys nuo to, kaip Rusija elgsis Ukrainoje.

– Praėjusį rudenį prie Lietuvos sienų vykusios Rusijos ir Baltarusijos karo pratybos „Zapad“ jų pačių buvo pavadintos gynybos pratybomis, o NATO pratybos Lenkijoje „Steadfast Jazz“ pateikiamos kaip NATO pasiruošimas karui su Rusija, grėsme Rusijai ir Baltarusijai. O iš tikrųjų kokie yra tikrieji tų pratybų „Zapad“ tikslai?

– Žinoma, kad puolamieji.

– Vadinasi, puolamieji tikslai ten buvo atidirbinėjami?

– Taip. Visą laiką, kai buvo „Zapad“, ne tik pirmos, bet ir antros, kurios dabar neseniai vyko, ir kurios vyko prieš keletą metų, visą laiką kalba eina apie Kaliningrado srities deblokavimą. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad norima kažkaip sujungti Rusiją su Kaliningrado sritimi ir tokiu būdu pasidaryti tam tikrą koridorių. Tas kėlė nerimą, tas kelia nerimą iki šiol. Ir mes jau tada žiūrėjome ir NATO karinis komitetas svarstė, kad duomenys, kurie buvo apie pratybas, kurie buvo pateikti oficialiai NATO kariniam komitetui, visiškai neatitiko realybės.

– Pone generole, pakalbėkime apie Lietuvos reikalus, Lietuvos kariuomenę. Tas mūsų įsipareigojimas NATO – du procentai BVP, bet jis visą laiką nebuvo vykdomas. Dabar partijos pasirašė naują susitarimą, kuriuo vėl įsipareigojo ir gana griežtai įsipareigojo ir galbūt dabar jau taip ir bus, kaip jos įsipareigojo, ir šiais metais 130 milijonų kariuomenei bus skirti. Bet turbūt labai yra svarbu ne tik pinigus skirti, bet ir labai tikslingai juos panaudoti, kad nebūtų pirkinių, kurie nėra visai pirmo būtinumo. Tai, Jūsų manymu, nuo ko reikėtų pradėti, kam tuos pinigus reikėtų panaudoti.

– Tai ten, kur silpniausios grandys. O silpniausios grandys arba pagrindinė Lietuvos kariuomenės rūšis yra sausumos pajėgos, žinoma, ir reikia žiūrėti, kad sausumos pajėgos sugebėtų efektyviai spręsti joms iškeltus uždavinius. Tai reikia žiūrėti, ką turime. Jeigu paskutinius keletą metų dėl objektyvių priežasčių, dėl finansinės krizės, finansavimas buvo mažinamas, reikia konstatuoti, kad Lietuvos kariuomenė nustojo vystytis. Ir dabar yra didelė masė visokių trūkumų: ir ekipiruotės, ir ginkluotės, ir transporto, ypatingai ryšio priemonių, naktinio matymo priemonių. Dar viena labai didelė priemonė yra personalo trūkumas, trūksta tiesiog kareivių, taip pat rezervo rengimo problemos. Yra daug labai dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį artimiausiu metu.

– O informaciniai karai? Jie irgi dabar yra didelė grėsmė. Ar Lietuvos kariuomenė turi būti jiems pasiruošusi? Ar ji yra jiems pasiruošusi?

– Taip, matome situaciją Ukrainoje, kaip ji pralaimi informacinius karus, ir kas yra propaganda, kuri yra ypatingai sustiprėjusi ir ypatingai sustiprėjusi karinio konflikto metu. Ir stengiamės tas pamokas išmokti. Ar pakankamai turime tų informacinių priemonių, priemonių informaciniam karui Lietuvoje, iškilus grėsmei? Sunku pasakyti. Aš manau, kad ne. Ir kad šitoje vietoje reikės daug ką tobulinti.

– O kaip Lietuvos kariuomenė iš viso yra pasirengusi nekonvenciniams veiksmams?

– Situacija, kurią mes turime Ukrainoje ir kurią mes galime vertinti kaip nekonvencinę – „žalieji žmogeliukai“. Kalba eina apie juos. Tai visiškai nėra nauja taktika, todėl, kad panašūs įvykiai jau dėjosi Čekoslovakijoje, kai į Prahą leidosi civiliniai lėktuvai kartu su persirengusiais desantininkais civiliniais rūbais ir kurie vienu metu paėmė visus tiltus. Tai reikia turėti omenyje, kad valstybė privalo reaguoti. Visose akademijose yra mokoma, jeigu tavo užnugaryje arba valstybės užnugaryje, tavo kariuomenės užnugaryje pradeda veikti kažkokios ginkluotos grupės ar parašiutininkų-desantininkų grupės, tu privalai nedelsiant reaguoti. Nedelsiant. Priešingu atveju turėsi labai daug problemų. Tai didžiausia problema, kurią padarė ukrainiečiai, kad nereagavo į tuos nekonvencinius veiksmus, į tuos žmones, kurie pasirodė jų kariuomenės užnugaryje, ir kuriems buvo leista paskui vykdyti savo planą. Tai to neturėtų būti. To mes stengsimės išvengti visais būdais ir tam turime pakankamai pajėgumų.

– Pone generole, bet vis dėlto, baigiant mūsų pokalbį, tas raminimas „miegokite ramiai“... realybė yra kita?

– Miegoti ramiai, žinoma, galima, bet ramiau buvo galima miegoti prieš metus. Mes nežinome, kaip vystysis situacija toliau. Nėra tiesioginio pavojaus, tiesioginės grėsmės Lietuvai, Latvijai ir Estijai šiuo metu nėra, prie jos sienų nėra telkiama kariuomenė, nėra kurstoma nesantaika tarp tautinių mažumų šalies viduje. Tikrai tokių požymių dabar nėra. Bet situacija pasikeitusi, tai reikia tą turėti omeny.