– Kaip gimė idėja? Suprantu, kad norėjote įamžinti Policijos dieną, bet kodėl fotografija, kodėl vaikai ir pareigūnai?

T. V.: – Mintis kilo visai netikėtai, tiesiog kalbant su fotografe Monika. Ir prieš tai esame turėję bendrų projektų. Na, ir prie kavos puodelio kilo mintis, kad smagu būtų atidaryti parodą. Tada pradėjome gvildenti mintį, kas tai galėtų būti, ir priėjome bendrą sprendimą. Kadangi Monika yra vaikų fotografė ir labai dažnai dirba su vaikais, ji dažnai mini, kad tie vaikai – lyg angeliukai, tokie tyri, nuoširdūs, o mes, policijos pareigūnai, ne paslaptis, irgi esame angelai, tad sugalvojome idėją – sujungti du tipus anglų ir padaryti tokią parodą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek pavyko įtraukti pareigūnų, kiek vaikų buvo? Kaip sekėsi, ar reikėjo įkalbinėti fotografuotis?

T. V.: – Iš pradžių mintis buvo užfiksuoti dvylika šeimų. Simboliškai norėjome pritraukti prie dvylikos mėnesių. Tačiau vėliau pagalvojome, kad gal pabandykime daugiau, gal kažkieno nuotrauka nepavyks. Reziumė gavosi ne dvylika, o šešiolika nuotraukų, nes nebuvo tikrai nė vienos šeimos, kuriai nepavyktų tobulas kadras. Emocijos buvo nuostabios, vaikai padėjo tėvams atsipalaiduoti, ir, štai, turime tokią nuostabią parodą.

– Suprantu, kad vaikus fotografuojate dažnai, dažnai ir šeimas, o kaip su tais pareigūnais ir jų šeimomis sekėsi?

M. L.: – Kadangi pagrindinis mano darbas yra su kūdikiais ir vaikais, tai, kad ir kelis kartus esame bendradarbiavę, policininkai, kad ir kaip bebūtų, apsivilkę uniformas, yra gana rimti, juos įpareigoja statusas. Norėjosi parodyti juos kitokius – jie taip pat yra žmonės, jie gali šypsotis, džiaugtis. Būtent vaikai jiems ir padėjo tai atskleisti.

– Kokių metodų teko imtis, kad būtų pasiektas atsipalaidavimas?

M. L.: – Teko ir muilo burbulus naudoti, ir tiesiog paprašyti, kad pažaistų, paišdykautų. Pavyzdžiui, buvo vienas pareigūnas, kuris apsivilkęs aprangą elgėsi vienaip, atrodo, sunkiau sekėsi ir atsipalaiduoti, o nusirengęs aprangą jis vėl elgėsi kitaip. Kaip juos uniforma įpareigoja elgtis rimtai, taip ir mane juos išjudinti. Todėl vaikai labai man padėjo.

– Toma, gal jūs galite pasakyti, kaip čia yra, kad uniformą apsivilkus tų šypsenų ir atsipalaidavimo mažai?

T. V.: – Na, taip, uniforma mus vis dėlto priverčia pasitempti. Mes, policijos pareigūnai, visada pagalvojame, kad esame atsakingi, esame pavyzdys visuomenei. Tai šiek tiek prideda įtampos, bet, manau, visiems gana puikiai sekėsi atsipalaiduoti ir fotosesija buvo puiki. Kaip aš sakau, dvi angelų kategorijos yra tokios: vienus angelus tu pabučiuoji prieš miegą, o kitų angelų tu nematai, bet jauti, kad jie kažkur yra. Ir mes, kai reikia, atvykstame.