1904 m. keturis dešimtmečius trukusį spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje Rusijos caras Nikolajus II atšaukė. O represijų metais lietuviška spauda ne nyko, bet stiprėjo. Dabar jokių raidžių niekas nedraudžia, lietuvišką abėcėlę netgi siūloma papildyti naujomis q, x, w. Rašyk ką nori, kaip nori, kur nori. Bet ar spauda laisva? Nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų?

Spaudos laisvė

K.Girniaus nuomone, Lietuvos spauda yra gana laisva: "Gal vienas kitas korespondentas yra priklausomas, kai kurie leidiniai turi savo politinę liniją, tarkime, vienas dienraštis turi ypatingą požiūrį į Prezidentę, tačiau norintieji išreikšti bet kokią savo nuomonę spaudoje, tai gali padaryti. Kritikuojamos visos partijos, kritikuojamos visos institucijos, o mėginimų slopinti tikrai nematyti. Pinigų įtaka, be abejo, yra, tačiau ji nedominuoja."

Pasak K.Stoškaus, nėra tokios valstybės, kurioje spaudos laisvei pavojus nekiltų. Daug pavojų paties žurnalistams: vienus verslas apdalija pinigais, kitus valdžia nukarsto medaliais. Už kokius nuopelnus?

Abu filosofai sutaria, kad šiais laikais spaudos problema – ne jos laisvės, bet atsakomybės.

"Už patarnavimus. Lietuvai dabar charakteringa, kad yra toks grupinis valstybės valdymas, kažkada sakėme, klaninis, – pastebi K.Stoškus. – Veikia paslėptos jėgos, reiškiama viena nuomonė, kuri pasidaro tendencinga, o žmogui iš pridengtų informacijos kanalų sunku suvokti, kaip yra iš tiesų. Autoritariniai kraštai akivaizdžiai tai turi. O demokratiniuose prasimuša politinis korektiškumas – valdžios ir žiniasklaidos sąmokslas. Todėl būtina kontrolė."

Abu filosofai sutaria, kad šiais laikais spaudos problema – ne jos laisvės, bet atsakomybės.

"Kartais yra per daug paviršutiniškų straipsnių, per daug skubama su kaltinimais, per mažai yra tiriamosios žurnalistikos", – mano K.Girnius.

Anot K.Stoškaus, per spaudos laisvę pamirštama savikontrolė: "Turėtų būti parodyta, kad nėra jokios jėgos valstybėje, kuri būtų virš visuomenės, virš valstybės. Kaip kažkada Seime buvo pasakyta, kad virš mūsų – tik dangus. Mano galva, demokratija yra jėgų subalansavimas. Ir žiniasklaidai reikėtų daugiau savikritikos."

Skandalai sekina

Kasdien po skandalą. Vieną dieną – Gretos Kildišienės automobilis, kitą – jos kailiniai, paskui ministras Bronius Markauskas – žemgrobys, paskui Prezidentės laiškai. Iš kur tiek skandalų?

"Manau, žiniasklaida dažnai sutirština, – svarsto filosofas K.Girnius. – Vyksta varžybos, kas ką aplenks, nes yra internetas, yra radijo stotys. Pavyzdžiui, Prezidentės susirašinėjime su Eligijumu Masiuliu nieko bloga nematau, bet kiekvienas laikraštis, kiekviena radijo stotis tam skiria dėmesio. Iš kiekvienos smulkmenos pasidaro didesnis incidentas, kuris išblėsta po 4–5 dienų, o atrandama kas nors kitka. Sensacijų vaikymasis yra tai, ką vadinu neatsakinga žurnalistika."

Visuomenė jau įpratinta prie kasdienių skandalų. Gal kitokia žiniasklaida nebeįmanoma?

"Tas žmonių įpratinimas šiandien žiniasklaidos išnaudojamas, – mano K.Stoškus. – Žurnalistams nebereikia nieko ir galvoti –  pasigauna naujausią informaciją iš triukšmo, kuris kyla kokioje nors aukštoje institucijoje, ir apie gali kalbėti visą dieną. Klausiausi radijo laidos apie Ramūno Karbauskio statybas Kauno marių pašonėje. Dvi valandas buvo kalbama. Ir su tokiu azartu, su tokiu įkarščiu tai daroma. Nežinau, ar čia buvo sumokėta, ar dėl savo įsitikinimo, bet tokios laidos sukelia neigiamas žmogaus emocijas – neapykantą, kerštą, pyktį, susierzinimą. Iš to kuriamas neapykantos žodynas su keiksmažodžiais, patyčiomis."

Gal grynai lietuviškas bruožas yra ieškoti, pamatyti, kas tik blogai? Juk visais laikais buvo smagu žiūrėti, kaip kaimyno namas dega.

"Nesakyčiau, – teigia filosofas K.Stoškus. – Atsidūrėme tokioje keistoje stadijoje. Visur matome grėsmes, na, žinoma, jos nėra visiškai nepagrįstos. Bet kai žmogus prie to įpratinamas, ir jau nebėra ką daryti, ir žiniasklaida nebeišsiverčia be tokios informacijos. Padariniai, galime sakyti, yra kritiniai. Visuomenė patekusi į tokią difuzinę padėtį. Jai keltis nebus lengva."

Tomo Raginos nuotr.

Informacijos šaltiniai

Viena žiniasklaida gauna vieną politinę pusę kompromituojančią informaciją, kita – visiškai kitą. Labai jaučiasi, kurie medaliais, kurie pinigais pamaloninti.

"Tokia situacija yra dar pavojingesnė demokratijai, – perspėja K.Stoškus. – Išbalansuota ir valdžia, ir žiniasklaida, ir visa visuomenė. Visur tik interesai interesai interesai, nelabai ir galvojama, kad reikėtų pateikti kokių nors argumentų. Žiniasklaidos didžiausias nuopelnas dabar būtų, jei pradėtų ginti normalų loginį argumentavimą. Žmogus yra tokia stichiška būtybė. Istorijoje tokia išbalansuota būklė, kai nebėra į ką atsiremti, ne taip jau retai susiklosto. Palyginti su šiais laikais, yra skirtumas. Anksčiau gelbėdavo kokia nors bendra vienijanti idėja. Pavyzdžiui, religijos, tikėjimas. Nė vienais laikais žmogus negalėjo būti ramus, visada reikėjo grumtis už jėgų subalansavimą. O kad taip atsitiktų, būtinas protinis ar loginis argumentavimas, galų gale – šioks toks susikalbėjimas. Ten, kur susiremia jėgos, sunku tikėtis, kad įvyktų kokių nors racionalių permainų."

Anot jo, politikams dabar svarbu, ką kada iškelti į viešumą. Bet jie to nemoka, žiniasklaida irgi nelabai padeda. Pradeda dėl smulkmenų kokių, kostiumėlių labai ilgai užtrunkančius debatus.

"Politikams, kurie turi labai didelių problemų, tokia situacija yra gera, – sako K.Stoškus. – Tai bylai, kuri iškelta liberalams, visas šių dienų susierzinimas labai parankus, gali niekais paversti ir prokuratūros darbą, ir įkalčius. Tikras politikas problemas spręstų pagal jų aktualumą, prioritetus. O mes prioritetų neturime. Turi būti nustatyta, kas pirmoje vietoje, kas antroje, trečioje, ketvirtoje, penktoje. Dabar pastebimas tik vienas dalykas – grėsmės. Bet kalbama tik apie išorines grėsmes. Nekalbama apie vidines grėsmes, apie tai, kad Lietuvoje vyksta irimo procesas.

Situacija bloga. Žiniasklaida irgi prisidėjusi prie tos košės virimo, bet pačiai irgi sunku jau iš jos išlipti. Susiformavo tokia publika, kuri daro spaudimą, aiškėja jos finansavimas, kuriomis kryptimis plaukė pinigai. Matyti visiškas žiniasklaidos išbalansavimas. Bet kiekviename suirime yra galios, arba, dabar mėgstama sakyti, vertybės, kuriomis stengiamasi išsaugoti atramą, atsakomybę. Vėl į pirmą planą iškyla dorovė, tai, kas 25 metus nebuvo aktualu. Šiandien girdžiu, kad ir teisininkai kalba, kad įstatymui būtinos dorovinės priežastys. Matau gerų ženklų, bet gaila, nedaug žiniasklaidos tai palaiko."

Kas bus su spauda?

Vieniems žmonėms svarbu palaikyti rankose popierinį leidinį, užuosti spaustuvės dažų kvapą, analitinė informacija, kitiems užtenka bet kokios greitos informacijos.

"Čia bus didžioji kova, – tokia K.Girniaus įžvalga. – Manau, jog žmonėms bus svarbu, kad informacija bus parengta padiskutavus su pažįstamais, su redaktoriais, o ne tokia, kur skelbiama kažkam kažką burbtelėjus per feisbuką. Be tradicinės žurnalistikos, pasikliaujant tik internetu ir feisbuku, padėtis būtų gerokai blogesnė. Tai sudarytų sąlygas demagogams ir kitiems suvaidinti didesnį vaidmenį politikoje ir kitur. Feisbuke yra nepatikrintos žinios, ten gali atsirasti tokiame ratelyje, kuriame platinama tik tokia informacija, kuri yra tau prie širdies. Tad reikalinga tradicinė žiniasklaida, kuri parodytų, kad feisbuke didelio dėmesio sulaukęs straipsnis yra klaidingas. Spauda reikalinga, kad išsakytų įvairias nuomones, o ne tik tas, kurios artimos kažkuriam asmeniui."

Filosofas K.Stoškus neabejoja, kad spausdintas žodis išliks dar ilgai: "Laikraštis turi patvaresnę vertę, nors, aišku, ir internetas yra gerai. Kaip ir knygos. Grįžtama prie jų, perskaitomos iš naujo."