Parlamentarai praėjusią savaitę pradėjo svarstyti tai numatančius dviejų įstatymų projektus.

Vienas įstatymo projektas apibrėžtų Lietuvos nepriklausomybės gynėjų statusą, kitas – laisvės gynėjo-kario savanorio.

Projektus pateikęs Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas „valstietis“ Arūnas Gumuliauskas teigė, kad šiuos teisės aktus inicijavo ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jų or­ga­ni­za­ci­jos.

„Jos iš tik­rų­jų la­bai no­rė­jo, kad bent po 30 me­tų nuo tų įvy­kių jie bū­tų vis dėl­to pa­ste­bė­ti vals­ty­bės ir bent su­teik­tas ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jo var­das. Tai bu­vo jų no­ras, tei­sė­tas jų no­ras. Jie tik­rai nu­si­pel­nė per 30 me­tų, kad jie bū­tų pa­žy­mė­ti“, – sakė parlamentaras.

Pagal vieną projektą, nepriklausomybės gynėjais būtų pripažinti kariai, kurie nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1991 metų rugpjūčio 21 dienos priklausė Lietuvos gynybos struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, taip pat asmenys, dalyvavę organizuotose struktūrose Lietuvos nepriklausomybės gynyboje minėtu laikotarpiu, asmenys, joms nepriklausę, bet nuo nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo iki pučo Maskvoje gynę svarbius valstybinius objektus sovietų kariuomenės agresijos metu, jei tai dokumentais įrodoma.

Jie tik­rai nu­si­pel­nė per 30 me­tų, kad jie bū­tų pa­žy­mė­ti.

Nepriklausomybės gynėjo vardas būtų suteiktas ir tiems, kas turi valstybinius apdovanojimus už nepriklausomybės gynybą nuo 1990-ųjų kovo 11-oiosios iki 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios.

Lietuvos nepriklausomybės gynėjo teisinį statusą pripažintų krašto apsaugos ministras, o pažymėjimus išduotų ir apskaitą tvarkytų Krašto apsaugos ministerija.

Pagal kitą projektą, laisvės gynėjo-kario savanorio statusas būtų suteikiamas Lietuvos piliečiams, kurie kūrė krašto apsaugos struktūras, tarnavo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Krašto apsaugos departamente, Pasienio apsaugos tarnyboje, Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, Lietuvos šaulių sąjungoje, saugojo ar gynė valstybinės svarbos objektus Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu ir prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 metų rugpjūčio 21 dienos.

Šį teisinį statusą suteiktų ir pažymėjimus išduotų Krašto apsaugos ministerija.

Konservatorius Arvydas Anušauskas ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Povilas Urbšys stebėjosi, kam reikia dviejų įstatymų ir dviejų skirtingų teisinių statusų.

„Tai da­bar vie­nu įsta­ty­mu jis ga­lės bū­tų Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jas, pa­gal ši­tą įsta­ty­mą jis dar tu­rės an­trą pa­žy­mė­ji­mą – Lie­tu­vos gy­nė­jas-ka­rys sa­va­no­ris“, – sakė P. Urbšys.

A. Gumuliauskas teigė, kad nutarta atskirti priesaiką davusius ir nedavusius asmenis.

„Be abe­jo­nės, mes ga­li­me tuos, ku­rie da­vė prie­sai­ką, va­din­ti ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jais, ta­čiau ypa­tin­gas lais­vės gy­nė­jo-ka­rio sa­va­no­rio sta­tu­sas bū­tent ir at­si­spin­di šia­me įsta­ty­me, jis skir­tas tik­rai tai, sa­ky­čiau, ne­la­bai di­de­lei gru­pei žmo­nių, ku­rie, ne­pai­sy­da­mi pa­vo­jų sa­vo gy­vy­bei, da­vė prie­sai­ką vals­ty­bei. Jie fi­gū­ruo­ja ir kraš­to ap­sau­gos są­ra­šuo­se. Tai­gi čia tik­rai yra toks es­mi­nis skir­tu­mas ir es­mi­nis, sa­ky­čiau, tų or­ga­ni­za­ci­jų pra­šy­mas“, – aiškino Seimo komisijos pirmininkas.

Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, Lietuvos nepriklausomybės gynėjais pripažįstami asmenys, žuvę arba sužaloti 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei turintys Generalinės prokuratūros pažymas, patvirtinančias sužalojimo, padaryto ginant Lietuvos laisvę 1991 metais, faktą.