– Danute, tai iškart norisi paklausti – dabar jau esate žvaigždė, žmonės jus atpažįsta?

D. B.: Kai kurie taip. Net to nesitikėjau.

– O kaip jūs patekote į šį klipą? Reikėjo kokią nors atranką praeiti?

D. B.: Taip, kaip supratau, ten buvo atranka labai didelė. Na ir kažkaip pakliuvau.

– Rugile, ši kampanija pristatoma trimis paprastais žodžiais – „Nesakysiu, nespausiu, nepervesiu“. Kodėl ji taip pavadinta ir kam konkrečiai skirta?

R. K.: Taip pavadinome kampaniją todėl, kad mūsų tikslas yra išugdyti tam tikrą refleksą žmonėms, kurie susiduria su įvairiais kibernetiniais incidentais – internete, telefonu, SMS žinutėmis. Pirmas žingsnis – visada pasakyti „ne“. Nespaudžiame, nepervedame, nesakome. Pirmiausia įsigiliname į informaciją: kas jos prašo, ar tikrai ją norime suteikti. Kad žmogus turėtų įgūdį, jis pirmiausia turi turėti požiūrį. Griežtai sakyti „ne“ – tai mūsų siekis. O vėliau ateina žinojimas, kaip atpažinti kibernetines atakas ir kaip reaguoti.

– Danute, ar tai buvo pirmas jūsų filmavimas? Klipas pavyko labai gražus – atrodėte natūraliai, bet kartu griežtai sakydama: „Nespausiu, nesakysiu, nepervesiu“. Ar turėjote anksčiau patirties?

D. B.: Tokiame filmavime – pirmą kartą, bet šiaip patirties turėjau įvairios. Teko filmuotis ir britų televizijai, ir amerikiečių.

– Ar jums pačiai gyvenime yra tekę susidurti su sukčiais, bandymais apgauti?

D. B.: Ne, ačiū Dievui, neteko. Ir mano aplinkoje – taip pat ne. Tik iš bendrų pokalbių girdžiu. Tiesiog gaila žmonių, kurie lengvai paspaudžia ar patiki įvairiais gudravimais.

– Rugile, į kokias žmonių grupes labiausiai taikosi sukčiai? Galbūt dažniausiai – į senjorus?

R. K.: Pastaraisiais metais atliktos apklausos rodo, kad apie 50 proc. 56 metų ir vyresnių gyventojų yra susidūrę su kibernetiniu incidentu ir nežinojo, ką daryti. Tai parodo, kad ši grupė gana pažeidžiama. Bet mes jokiu būdu nesakome, kad kitos grupės nėra pažeidžiamos – visi esame pažeidžiami internete. Šia kampanija norime pasiekti tuos, kurie galbūt internete lankosi mažiau, mažiau girdi informacijos, ir suteikti jiems paramą. Svarbiausia – nebijoti nežinojimo. Išmokstame tris paprastus žodžius, o tada galime gilintis toliau. Mūsų Nacionalinis kibernetinio saugumo centras yra parengęs specialią mokymų platformą senjorams. Ji paprasta, netechninė, galima spręsti užduotis savo tempu – vieną dieną, kitą dieną. Taip žmogus po truputį įgyja žinių, o pradžia yra tie trys žodžiai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai pirmasis refleksas – „nesakysiu“. O koks antras žingsnis? Ką daryti, jei vis dėlto žmogus jaučiasi spaudžiamas, iš jo bandoma išgauti informaciją?

R. K.: Mūsų rekomendacija – pranešti apie tokį incidentą. Jei tai senjoras – galima pirmiausia pranešti artimiesiems: vaikams, giminaičiams. Taip pat galima tiesiogiai informuoti NKVC, kuris reaguos, patars, ką daryti. O kartu – mokytis. Turime „vieno langelio“ principą, kur visi pranešimai sueina, o toliau jau persiunčiama, kur reikia – duomenų apsaugai, policijai ir pan.

– Danute, jūs sakėte, kad jums pačiai neteko susidurti su sukčiais. Bet galbūt jūsų aplinkoje – draugai, pažįstami, artimieji – yra patekę į tokią situaciją?

D. B.: Man asmeniškai neteko. Ir kiek teko bendrauti su artimaisiais, draugais – jiems irgi neteko.

– O kalbatės su savo aplinka, ar jaučia žmonės nerimą? Ar pakalbate, ką darytumėte, jeigu taip nutiktų? Ką draugai sako, kaip jie elgtųsi?

D. B.: Jie visi labai stebisi. Man atrodo, artimieji net nesupranta, kaip galima patikėti tokiais pasakymais ir atiduoti savo pinigus. Visi kažkaip nustemba, kad žmonės apskritai pakliūva ant tokio kabliuko.

– O iki tol, kol netapote šios kampanijos veidu ir nežinojote visų šių algoritmų, ar pati būtumėte žinojusi, kaip elgtis tokiais atvejais? Ką būtumėte dariusi, jeigu būtų paskambinęs sukčius? Ar būtumėte pasimetusi, ar turėjote savo strategiją?

D. B.: Aš turėjau tokį kategorišką atsakymą „ne“ ir padėti ragelį. Jeigu dar rusiškai kalba, tai iš viso. Prieš kažkiek metų man dar telefonu sakė „va, ten jūsų sūnus…“. Aš tiesiog pagąsdindama pasakiau: „Jūs nežinote, su kuo kalbate.“ Ir viskas tuo pasibaigė. Jie daugiau nebeskambino.

– Rugile, kokių dar iniciatyvų ar priemonių planuojate imtis šia tema?

R. K.: Tai yra ilgalaikis procesas. Mes norime pasiekti visą visuomenę, ne tik vieną jos dalį. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinio kibernetinio saugumo centras prie Krašto apsaugos ministerijos turi daug įvairiausių mokymų. Kalbame apie mokymus mokytojams, jaunimui, apskritai kiekvienam, kuris nori atlikti bazinių kibernetinės higienos įgūdžių kursą. Mūsų tikslas – kad žmonės žinotų, kaip apsisaugoti patys, nes kiekvieno incidento atliepti tiesiog negalėsime.