– Manau, kad ši diskusija yra beprasmė, nes kultūros mes negalime cenzūruoti. Tai nei teoriškai, nei praktiškai nėra įmanoma. Galėtume bandyti uždrausti švęsti Heloviną, bet kaip tai atrodytų realybėje? Kaip šventė Heloviną, taip ir švęs. Žmonių, kurie laiko Heloviną importine ir Lietuvai netinkančia švente, neperkalbėsi. Kaip ir neperkalbėsi tų žmonių, kurie sako, kad Helovinas yra viena iš švenčių, kuri atkeliavo į mūsų kultūrą ir ją galime švęsti, kaip ir kitas šventes. Pasirinktinai.

– Vieni tėvai piktinasi šia, kaip jūs minėjote, importine švente, o kiti – atvirkščiai, piktinasi dėl to, kad mokyklos nešvenčia, tai klausimas, kaip rasti tą balansą? Ir kokias nuotaikas matote jūsų mokykloje?

– Dirbu dvejose mokyklose, vienoje iš jų Helovinas yra švenčiamas, mokiniai šiuo metu kaip tik dekoruoja savo klases ir koridorius, o kitoje – nešvenčiama. Net nežinau, kaip yra geriau.

Kuo aš džiaugiuosi, tai tuo, kad Helovino laikotarpiu mokiniai tampa labiau savo mokyklos šeimininkais, galvoja, kaip puoš klasę, kaip atrodys mokykla, koridoriai. Tai yra momentas, kuris man – pats svarbiausias. Mokiniai gali priimti atsakomybę, imtis veiksmų, kad kažkaip keistų mokyklos veidą. Tai ta šventė man labiau yra ne apie tai, ar ji importinė, ar priimtina, nes ši diskusija niekada neturės pabaigos, bet apie tai, ar mes norime, kad mokiniai mokykloje turėtų kažkokią galią – kurti, švęsti, priimti sprendimus ir juos įgyvendinti. Čia labiau apie tą laisvę, mokinių įsitraukimą, savivaldą. Būtent Helovino laiku įsitraukia labai daug mokinių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Vaikai sako – kas nešvenčia Helovino, tas atsilieka nuo pasaulio. Ar jie teisūs?

– Nemanau. Laisvoje šalyje mes galime pasirinkti, ką norime švęsti. Manau, kad svarbiausias vaidmuo yra šeimos. Man atrodo, kad tą pagrindą sudaro, kokias šventes šventė šeimoje. Į mokyklą mes ateiname praleisti daug laiko, bet vis tiek šeima yra svarbiausia. Tai manau, kad tie tėvai, kurie nuogąstauja, kad mokykloje švenčiama nereikalinga šventė, gali kurti savo šeimos tradicijas ir šventes švęsti taip, kaip jie mano, kad yra geriausia jiems ir jų vaikams. O jeigu yra kažkoks didelis pyktis dėl šventės mokykloje, visada galima įsitraukti į tėvų savivaldą, kreiptis į mokyklą, teikti pasiūlymus, tai man atrodo, tikrai yra būdų kalbėti šia tema, jeigu ji sukelia susipriešinimų bendruomenėse. 

Helovinas – proga kalbėti apie tokias šventes ir mūsų identitetą. Kurios šventės yra mūsų, o kurios ne? Ką mes turėtume švęsti, o ko ne? Būtų labai smagu Helovino, Valentino dienos metu diskutuoti su mokiniais, ar žino, kada į Lietuvą atkeliavo Helovinas, ar tai dera, ar tai yra skirtinga nuo to, kaip tradiciškai Lietuvoje buvo švenčiamas šis laikotarpis. Manau, tai labai graži ir prasminga diskusija.

– O kaip patys mokytojai noriai dalyvauja Helovino šventėje? Kai kurie nori bent jau vadinti Šiurpnakčiu, ar būtina ieškoti lietuviško atitikmens šiai šventei?

– Mes turime daug tų sugalvotų žodžių, man visai žavu. Bet aš, kaip mokytojas, šią šventę noriu atiduoti mokiniams. Mūsų mokykloje šventę kuria mokiniai, o mokytojai kuruoja, padeda, bet realiai, tai yra mokinių šventė.

– Kai kurie etnologai sako, kad švęsdami tokias šventes, kaip Helovinas, Valentino diena, galime pamiršti tas mūsų tradicines šventes ir tiesiog jų nebešvęsti, nebeminėti. Kaip manote, ar yra toks pavojus?

– Viskas mūsų rankose. Pasikartosiu, bet manau, kad Helovinas ir yra proga kalbėti apie tradicines šventes.