Atrodo, kad Lietuvoje ryškiausi idėjiniai prieštaravimai egzistuoja nebe tarp konservatorių ir socialdemokratų (abu pastarieji kartais sugeba kurti ir bendras koalicijas), bet tarp „kedofilų“ ir „pedofilų“. Tik ar tikrai idėjiniai? Vien šios vieniems ir kitiems prikabintos žurnalistinės etiketės yra žeminančios, liudijančios visuomenės susiskaldymą, jį įtvirtinančios ir gilinančios.
Susiskaldymas ir susipriešinimas – iš tiesų neregėto masto, vienų replikos kitiems neretai pasiekia pikčiausių internetinių komentarų lygį, o tiesos paieškos pasiklysta revizionistinėse ambicijose, nepagarboje neparankiai nuomonei ir paprasčiausiame bendrabūvio kultūros stygiuje. Ir tai pastebima abiejose barikadų (įsivaizduokim jas jau esant, gatvėse dar ne, bet žiniasklaidoje ir internete – neabejotinai) pusėse. Vieni mano, kad viskas teisėta, pedofilų klanas egzistuoja tik kaip masinės psichozės fantomas, o mergaitę perduodant motinai prievartos nebuvo arba ji yra pateisinama. Kiti mano priešingai ir savo nuomonei ne mažiau ryžtingai atstovauja aikštėse. Vieni kitiems mestelėja, kad šie „grįžtų į patvorius“, „paliktų savo Kauną Kaune“ ir pan. Kiti pilni ryžto „imti Seimą“, mat tariasi žiną, ką ten dera nuveikti, kad „Lietuva būtų išgelbėta“. Vieni kitų negirdi ir girdėti nenori, diskusijos galimybė praktiškai lygi nuliui. Tuo liūdniau, kad ir vienoje, ir kitoje pusėje yra ir prisiplakėlių bei rėksnių (violetinėse aikštėse jų visada randama daugiau, tačiau internetinėje erdvėje proporcijos susilygina), ir tikrai garbingų, protingų ir sąžiningų žmonių. Net keista, kad vienas ir tas pats reiškinys gali kelti tokias priešingas reakcijas, o dar keisčiau, kad tie protingi žmonės niekaip nesugeba išklausyti priešingos pusės argumentų. Apie užkietėjusius žinotojus VIENINTELĘ TIESĄ čia nekalbu, jie monologiški iš principo, bet kur dingo dialogo ar polilogo poreikis ir galimybė lanksčiau mąstančių asmenų galvose?
Akivaizdu, kad teisėsaugos organai neatsako į daugelį visuomenės keliamų klausimų, todėl pastaroji bando pati susivokti, kas vyksta. Net viena sąžiningiausių ir principingiausių mūsų eseisčių Giedra Radvilavičiūtė rašo: “Suprantu, kad „pedofilijos“ byloje nuo tvoros, tiksliau – nuo kompiuterio, pamąstymais jau traukiuosi į S.Daukanto aikštę, bet toliau trauktis galiu tik į oro uostą. Kartu su šimtais tūkstančių.“ Priešingas pavyzdys būtų obsceniškojo Andriaus Užkalnio antraštė: „Policijos veiksmai Garliavoje – tiksliai tai, ko reikėjo.“ Tarp abiejų citatų – visiška praraja, kurioje visi klaidžiojame. Akivaizdu ir tai, kad teisėsaugą dera gerbti, o teismų nutartys turi būti vykdomos. Vis dėlto mąstyti apie jos veiklos efektyvumą ir teisinių aktų žmogiškąjį turinį niekam neturi būti draudžiama.
Nežinau, ar norėčiau balsuoti už žmones, iš principo atmetančius kitos nuomonės galimybę. Patekę į valdžią tokie yra patys pavojingiausi, kad ir kokią svarbią TIESĄ žinotų ir kokias bendražmogiškas vertybes deklaruotų. Tiesą ir teisingumą labiau įsivaizduoju kaip procesą, o ne kaip nepajudinamą konstantą. O kiekvienam procesui būtina diskusija, išklausant visų, net ir tų, kurių nuomonės ar tų nuomonių reiškimo būdai atrodo neverti dėmesio ir vertinami kaip aklumo ar masinės psichozės recidyvai.
Naujausi komentarai