Ką daryti, o svarbiausia, ko nedaryti tėvams, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi, aiškino „Pažinimo medžio“ mokyklų Vilniuje vadovė Rita Navikienė.
– Kas gi lemia tuos vaikų akademinius rezultatus? Prigimtis ar vis dėlto aplinka?
– Abu, nes prigimtis lemia tam tikrus vaiko gebėjimus arba tam tikras savybes, kuriose jis yra stiprus. Aplinka formuoja žmogų, ir ta aplinka, kuri labiausiai lemia vaiko akademinius rezultatus, yra neabejotinai šeima ir mokykla.
– Kiek mokykloje mokytojo faktorius yra svarbus? Kad mokytojas turėtų gerą ryšį arba tą „chemiją“, kad jis patiktų mokiniui, kad būtų įdomus? Kiti sako, kad mokytojas tik ateina ir išdėsto tam tikrą dalyką, o kažkokie asmeniškumai nieko nereiškia. Bet vis dėlto dažnai girdime, kad jeigu patinka mokytojas, tai ir jo dėstomas dalykas vaikui yra aiškesnis, įdomesnis, geriau sekasi.
– Dažniausiai taip. Net jeigu ir nesiseka, bet yra ryšys su mokytoju, tai yra priežastis tobulėti. Esame socialinės būtybės, mums svarbus yra santykis, o bet kokiu atveju santykis tarp mokytojo ir vaiko yra kertinis, nes tai yra tiesioginis kontaktas.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Ką daryti, jeigu nėra to santykio? Jeigu nesutaria arba neranda to ryšio su klasės auklėtoju ar su mokytoju?
– Manau, kad tai yra suaugusiųjų atsakomybė ir galia, nes vaikas negali pats inicijuoti santykio, juo labiau jeigu yra tam tikri trukdžiai. Mokytojo galia arba auklėtojo galia yra pamatyti, inspiruoti ir padėti vaikui kurti tą santykį.
– Bet dažnas atvejis, kada mokytojai tiesiog to nedaro.
– Būna ir taip.
– Ką daryti tada? Kaip galima padėti tokiam vaikui? Čia jau tėvai turi kažkokią galią?
– Be abejo, tėvai visą laiką gali, susitikę su mokytojais, pasakyti, kaip jaučiasi jų vaikas, kaip jam sunku tą kontaktą megzti, ir tiesiog paprašyti su didesne atida atkreipti dėmesį į jų vaiką.
– Bet dar pakalbėkime apie tėvus, nes tėvai irgi turi daug reikšmės vaiko mokymosi rezultatams. Kokias klaidas jie daro dažniausiai?
– Dažniausiai tėvai, norėdami, kad vaikas mokytųsi, pereina į kontrolę, o ji, kaip žinia, niekada nemotyvuoja, nes tai yra išorinis spaudimas, ir vaikas tada dažniausiai pasirenka du kelius: arba, pasijautęs nugalintas, perduoda atsakomybę už mokymąsi tėvams, arba stoja su tėvais į galios kovas.
– Grįžkime tada prie labai paprastų pavyzdžių, nes tikriausiai kalbame apie labai skirtingo amžiaus vaikus. Kada jiems reikia palikti laisvę spręsti patiems? Ar pradinukams reikia palikti laisvę spręsti patiems? Jeigu vaikas, pavyzdžiui, net kuprinės į mokyklą nepasiėmė, kas yra kaltas – vaikas ar tėvai? O kai kalbame apie paauglius, kaip ten reikėtų laisvę dalinti?
– Be abejo, negalime suteikti laisvės pradinukams tiek, kiek suteiktume, pavyzdžiui, gimnazistams, ar ne? Bet ir neprašome iš tų vaikų pagal amžių to, ko jie negali. Kaip ir mokykloje, mokome palaipsniui. Tad savarankiškumas šeimoje lygiai taip pat turėtų būti mokomas palaipsniui. Ir čia labai svarbu, kad tėvai būtų tie, kurie sukuria saugią aplinką, kurie formuoja namuose mokymosi kultūrą, kad mokymasis būtų kaip vertybė. Ir jau tada pamažu, padėdami vaikams mokytis, išmokti tam tikrų mokymosi strategijų, tada tėvai lygiai taip pat pamažu paleidžia. Paauglystėje jau turi būti paleisti vaikai.
– Tarkime, tėvai pirmą kartą išleidžia savo vaiką į pirmą klasę ir mato, kad kiekvieną vakarą namų darbai baigiasi ašaromis ir prasideda jų ašaros, žinant, kad jau reikės mokytis skaityti, rašyti, skaičiuoti. Ką daryti?
– Pakalbėti su mokytoja.
– Su mokytoja?
– Be abejo, nes gali būti, kad yra mokymosi sunkumai. Kodėl mokytis taip sunku vaikui? Kodėl kyla tiek iššūkių? Gali būti, kad pagal kognityvinę raidą vaikas dar negeba to padaryti taip atsakingai vienas. Bet, be abejo, bendradarbiavimas su mokytojais, su mokykla yra vienareikšmiškai pats svarbiausias kriterijus.
– Kalbant apie paauglius, dažnai jiems dingsta motyvacija. Pavyzdžiui, susidomi kokiu nors būreliu ir sako: „Ai, nebereikia, būsiu šokėjas arba sportininkas ir man mokslų nebereikia.“ Ką čia reikėtų tėvams daryti, kaip atgal įtraukti į žinių pasaulį?
– Žinote, gimnazijoje „Pažinimo medis“ su vienu matematikos mokytoju turėjome labai įdomią diskusiją, būtent ką padaryti, kad vaikai mokytųsi geriau. Ir apie būrelius kalbėjome. Jis pasakė labai įdomią, labai teisingą frazę, kad vaikai, kurie lanko, tarkime, sporto būrelius, muzikos ar meno, dailės būrelius, daug geriau susitvarko su namų darbais ir mokymusi, nes jie įgyja įgūdžių, kurie reikalingi ir mokykloje. Taigi net jeigu tame etape vaikas susidomėjo labiau sportu, tai dar nėra pagrindo nerimauti.
– O kaip dėl mokytojų ir tėvų ryšio? Ar užtenka mamai ar tėčiui žinoti mokytojos vardą ir kad tokia yra? Ar reikėtų šiek tiek glaudesnio ryšio, ypač jeigu kalbame apie tas mokytojas, kurios yra ir klasės auklėtojos, ir dar tam tikrus dalykus dėsto?
– Kuo gražesnė bendradarbystė, tuo vienareikšmiškai vaiku labiau bus pasirūpinta. Bet būna tėvų, kurių vaikams tikrai viskas sekasi, nekyla jokių rūpesčių ir iššūkių, ir tuomet toks variantas galimas.
Naujausi komentarai