Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nario prof. Povilo Gylio įsitikinimu, Lietuvos bankas (LB), prieš priimdamas sprendimą, turi gerai pagalvoti apie būsimus padarinius.

– Kaip vertinate dabartinę Lietuvos bankininkystės padėtį?

– Noriu pabrėžti keletą dalykų. Pirma, bankininkystė yra ekonominės sistemos dalis. O mūsų ekonomika yra, nors ir nedžiuginančios, bet stabilios būklės. Taigi bankų bankrotų negalima paaiškinti bendros ekonominės situacijos pablogėjimu.

Antra, manau, buvo padaryta klaida LB vadovu skirti ne ekonomistą. Žmogus, neturintis bendrų makroekonominių žinių, plataus požiūrio į ekonomiką ir patirties bankininkystėje, neturėtų vadovauti tokiai svarbiai ir jautriai ekonomikos šakai. Trečia, apskritai LB valdyba elgiasi lyg ji būtų „ne prie ko“, lyg nebūtų atsakinga už padėtį bankininkystėje.

– Nepriklausomos ekonomikos ekspertės Rūtos Vainienės teigimu, dėl Ūkio banko veiklos apribojimo LB turėtų prisiimti didžią dalį atsakomybės. Kokia jūsų nuomonė apie Ūkio banko uždarymą?

– LB veikiant pagal valiutų valdybos modelį, jo funkcijos yra ribotos. Didžiąja dalimi jos susijusios su bankų priežiūra. Turėdamas beveik 700 darbuotojų, šią funkciją LB turėjo atlikti geriau. Man regis, per pastaruosius keliolika metų po 1995-ųjų bankų krizės nesant rimtesnių sukrėtimų LB apsnūdo.

Tačiau yra ir kvalifikacijos bėda. Pasiklausęs LB Priežiūros tarnybos direktoriaus Vytauto Valvonio, susidariau įspūdį, kad jis nežino jo veiklai esminių banko likvidumo ir mokumo sąvokų.

– Iš pradžių buvo teigta, kad Ūkio banko kapitalo trūkumą sudaro 500 mln. litų, vėliau ši suma padidėjo daugiau kaip dvigubai. Kaip tai galite pakomentuoti?

– Skirtumas tarp banko turto vertės ir banko įsipareigojimų dydžio nėra mechaniškas dydis. Jis „pulsuoja“, pavyzdžiui, dėl užstatomo turto vertės svyravimo. Ta vertė priklauso ir nuo turto vertintojų pateikiamų vertinimų. Jie gali būti subjektyvūs arba dar blogiau – sąmoningai iškreipti. Vis dėlto centrinis bankas per daugelį metų galėjo suformuoti tokią komandą, kuri sugebėtų konservatyviai nepučiant jo vertės įvertinti turtą.

– Kaip vertinate Ūkio banko laikinojo administratoriaus Adomo Audicko pasirinkimą pasamdyti advokatų kontorą „Raidla, Lejins & Norcous“, su kuria pats neseniai dirbo? Gal tai turėtų įvertinti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija? Antra vertus, ar tikrai, kaip sakė pats LB valdytojas, – moralei ir etikai čia vietos nėra?

– Situacija su A.Audicku kelia daug klausimų. Tačiau po Vito Vasiliausko pareiškimo, kad etika ir moralė nėra bankų tikrovės dimensija, sunku ko nors atsakinga tikėtis.

Manau, ne tik Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, bet ir Seimas turėtų imtis šio klausimo.

Stebiuosi, kad Seimas beveik nusišalino nuo savo parlamentinės priežiūros misijos. Manau, kad Biudžeto ir finansų komiteto posėdis yra nepakankama reakcija į susidariusią padėtį.

– Kodėl, jūsų nuomone, Prezidentė Dalia Grybauskaitė niekaip nesureagavo į šiuos skandalingus įvykius ir pareiškimus?

– Prezidentės pasyvumas mane stebina. Jos pasiūlymu yra skiriamas LB valdybos pirmininkas, taigi jos atsakomybė bankininkystės sferoje yra didesnė nei, tarkime, viešųjų finansų politikoje, kur lemiamas vaidmuo tenka Vyriausybei.

„Snoro“ ir Ūkio bankų nesėkmės – viso mūsų elito nesėkmės. Šiose istorijose Prezidentė turėjo užimti aktyvesnę, mobilizuojančią poziciją. Juk ji turi ekonomisto diplomą.

– Mokesčių mokėtojams Ūkio banko veiklos sustabdymas brangiai kainuos. Šiuo metu banko indėlininkai irgi patiria daug nepatogumų. Ar jų buvo galima išvengti?

– Manau, dalies nepatogumų buvo galima išvengti, jeigu LB būtų buvęs paruošęs automatiškai veikiančias taisykles tokiems atvejams. Pavyzdžiui, galimybę atsiimti ribotą, tarkim, 1 ar 2 tūkst. litų sumą. Deja, kaip ir brežneviniais laikais, valstybės institucijos sukrunta tik bėdai užklupus.

Bankų veiklos stabdymas kainuoja dvejopai. Pirma, valstybei tenka skolintis, o skolas grąžina ir palūkanas moka mokesčių mokėtojai. Vadinasi, valstybės skola didėja.

Yra ir kita pusė – sunkiau apskaičiuojama žala, kurią patiria visuomenė dėl to, kad kinta gyventojų pasitikėjimas bankais, kuriam laikui nutrūksta atsiskaitymų grandinės. Žmonės tuščiai praranda laiką, patiria stresą, kai negali atsiimti savo pinigų, reikalingų būtiniausiems poreikiams tenkinti.