Tai vienas pavojingiausių užsiėmimų, tačiau noras pasijusti paukščiu nugali net mirties baimę. Kas tai? Tai BASE šuoliai, kurių entuziastų galima sutikti ir Lietuvoje.

Pradžia – skrydis nuo Eifelio

BASE šuoliai (angl. – BASE jumping) – tai veikla, kai su parašiutu šokama nuo statinių ar aukštų kalnų. Žodis BASE – angliškų žodžių Buildings, Antennas, Spans, Earth (pastatai, antenos, tiltai, uolos – angl.) akronimas, nurodantis, nuo kokių vietų šoka šuolininkai.

Pirmieji BASE šuoliai užfiksuoti dar XX a. pradžioje. Siuvėjas Franzas Reicheltas, dar vadinamas skraidančiu siuvėju, nušoko nuo Eifelio bokšto, norėdamas išbandyti savo sukurtą kostiumą-parašiutą. Šis bandymas nepavyko – F.Reicheltas žuvo. Tačiau dabar vyras laikomas vienu parašiutizmo ir BASE šuolių pradininkų.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje filmų kūrėjas Carlas Boenishas kartu su žmona ir keliais draugais pradėjo užsiimti BASE šuoliais ir kurti apie tai filmus. Taip šuoliai ėmė populiarėti. C.Boenishas žuvo nušokęs nuo Trolių sienos Norvegijoje.

Dabar BASE šuoliai laikomi bene pavojingiausia sporto šaka. Vidutiniškai vienas iš šešiasdešimties šuolininkų žūsta. Tai priežastis, kodėl daugelyje pasaulio valstybių tokie šuoliai draudžiami arba galimi tik turint specialų leidimą.

Atsarginio parašiuto nėra

Vienas pirmųjų BASE šuolį atlikusių lietuvių – parašiutininkas Gytis Skučas. Jis šią veiklą apibūdina kaip parašiutizmo atšaką.

"Tik skirtumas toks, kad jei šuolis atliekamas iš lėktuvo, žmogus visada turi du parašiutus, o per BASE šuolius naudojamas tik vienas parašiutas, atsarginio nėra. Be to, visi BASE šuoliai vykdomi nuo nejudančių objektų, t. y. ne iš lėktuvų, parasparnių ar oro balionų. Visi objektai yra nejudantys", – aiškino G.Skučas.

Šuoliais su parašiutu jis pradėjo užsiimti prieš dvylika metų. Prieš penkerius metus jis išbandė BASE šuolius. Pirmą kartą parašiutininkas tai atliko Norvegijoje nuo gerai, ypač BASE šuolininkams, žinomo Kjerago kalno.

"Esmė tokia, kad vis tiek reikia sukaupti nemažą patirtį šokant iš lėktuvo. Taip pat reikia subręsti ir tam pasiryžti. Kai kurie tai padaro anksčiau, jiems atrodo, kad patirties reikia mažiau. Bet iš tikrųjų ta patirtis reikalinga, nes leidžiantis su parašiutu būna ribotos nusileidimo aikštelės, todėl parašiuto vairavimo, nusileidimo įgūdžiai praverčia", – aiškino G.Skučas, kodėl BASE šuolius išbandė tik po septynerių šokinėjimo parašiutu metų.

Svarbu žinoti aukštį

Nors BASE šuoliai daugeliui gali atrodyti niekuo nesiskiriantys nuo šuolių su parašiutu iš lėktuvo, G.Skučas įvardijo dar kelis skirtumus, be prieš tai minėto.

"Pati laisvojo kritimo patirtis kitokia. Per BASE šuolį viskas vyksta kur kas greičiau, todėl reagavimo laikas daug trumpesnis. Greita reakcija labai svarbi. Be to, žmonės, kai iššoka iš lėktuvo, patiria kitokį jausmą, nes jie iš karto turi lėktuvo greitį, kuris dažniausiai būna daugiau kaip 130 kilometrų per valandą. Kai žmogus šoka BASE šuolį, pirmos sekundės yra visiškai be greičio. Būna toks tiesiog nepatirtas jausmas. Šokant iš lėktuvo šito – būtent tų pirmųjų atsiskyrimo sekundžių – nelabai galima pasitreniruoti", – aiškino G.Skučas.

Dar vienas skirtumas, kad atliekant BASE šuolius niekada nenaudojami aukštimačiai. "Tik pats šuolininkas nusprendžia, kada skleisti parašiutą. O parašiutizme naudojami aukštimačiai ir speciali garsinė technika, kuri duoda signalą, koks yra aukštis, ir tuo remiantis skleidžiamas pagrindinis parašiutas", – teigė ekstremalaus sporto entuziastas.

Jis tvirtino, kad pirmieji šuoliai dažniausiai sudėtingiausi, nes reikia laiko, kol žmogus išmoksta tvarkingai ir taisyklingai atsiskirti nuo objekto, nuo kurio šoka. Be to, svarbu žinoti, iš kokio aukščio šokama.

"Gali būti šokama ir iš 100 metrų, gali būti, kaip Norvegijoje, ir iš kilometro aukščio. Vis tiek naudojama ta pati įranga, tie patys parašiutai, tik stilius skirtingas. Jeigu šokama iš mažo aukščio, parašiutas skleidžiamas iš karto tik nušokus, jeigu šokama iš didelio aukščio, pavyzdžiui, kilometro, apie trisdešimt sekundžių žmogus dar skrenda, krenta laisvuoju kritimu ir tik tada skleidžia parašiutą", – aiškino G.Skučas.

Lietuvoje beveik neįmanoma

Lietuvoje BASE šuoliams tinkamų sąlygų beveik nėra. Iš pagrindinių objektų – pastatų, antenų, tiltų ir kalnų – mūsų šalyje galima rasti nebent pirmus du. Dažniausiai Lietuvoje BASE šuoliai atliekami nuo kaminų. Tiesa, G.Skučas minėjo, kad buvo šokta nuo Kaune esančio Panemunės tilto, vis dėlto jis dažniau naudojamas šuoliams su virve.

"Iš esmės visi objektai yra tik pastatai ir kaminai, nes nei aukštų tiltų, nei kalvų Lietuvoje nėra. Mes keliaujame į kitas šalis, pavyzdžiui, Norvegiją, Šveicariją. Ten daug palankesnės sąlygos, visai kitas aukštis. Norvegijoje kalno aukštis yra apie kilometrą, Šveicarijoje svyruoja nuo 500 iki 600 ar daugiau metrų. Alpėse galima atrasti vietų, tinkamų šokti, kurios yra daugiau kaip kilometro aukščio. Todėl Lietuvoje dažniausiai šokame su parašiutu iš lėktuvo. O atlikti BASE šuolių grupelės žmonių keliauja kur nors kitur, ne Lietuvoje", – sakė G.Skučas.

Norvegija ir Šveicarija tokiems šuoliams daug palankesnės ne tik dėl gamtos sąlygų, bet ir dėl to, kad šiose šalyse BASE šuoliai nedraudžiami, taip pat nereikalaujama jokių leidimų.

"Gali šokti visi, kas turi tam skirtą techniką", – tvirtino parašiutininkas. Norvegijoje yra BASE šuolius prižiūrintis klubas. Ten, kur klubų nėra, žmonės šuolius atlieka savarankiškai.

"Leidimų nėra, nes čia nereikia lipti į lėktuvą, nereikia, kaip pas mus, turėti licencijos. Tai savarankiškas sportas, todėl nelabai kas gali kontroliuoti tą dalyką", – teigė G.Skučas.

Pavojus negąsdina

Statistika, rodanti, kad BASE šuoliai – bene pavojingiausias šių laikų sportas, G.Skučo negąsdina. Jis mano, jog statistika gali būti tokia vien todėl, kad užsiimančių BASE šuoliais nėra daug.

"Jeigu tai daroma saugiai, kiek tai leidžia šiandienė technika, iš tikrųjų žinant, kas daroma, tai nėra taip baisu ar nesaugu. Daugelis nelaimingų atvejų būna ne tiek dėl technikos, kiek dėl žmonių klaidų. Paskui tos klaidos būna netgi nelabai suprantamos. Žmonės tiesiog pervertina savo galimybes. Visą laiką reikia pamatuoti, ką tu gali ir ko negali. Reikia nepervertinti savo jėgų. Būna atvejų, kai tos klaidos būna kvailos, nepaaiškinamos, ir tai gali žmogui daug kainuoti. Tai gali būti ne tik traumos, bet ir dar daugiau", – įsitikinęs G.Skučas.

Vis dėlto BASE šuoliai Lietuvoje kol kas mažai žinomi. "Manau, kol kas šis sportas ganėtinai nežinomas. Nors atsiranda naujų žmonių, kurie tai pradeda kultivuoti, bet kartu tie, kas buvo pradėję su mumis, to jau nebedaro. Jie šoka su parašiutu iš lėktuvo, bet nebešoka BASE šuolių. Kol kas BASE šuoliais užsiimančių žmonių nelabai gausėja. Juos galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Gali būti, kad dabar yra netgi mažiau", – sakė G.Skučas.

Kodėl BASE šuoliai nepopuliarūs, pasakyti sunku. Gal vienus atgraso ekstremalumas, kitus – sudėtingas pasirengimas.

"Gal tiesiog todėl, kad sąlygų nėra arba žmonėms trūksta informacijos, – svarstė G.Skučas. – Žmogus iš gatvės nelabai gali ateiti ir pradėti šokti tokius šuolius. Dažniausiai rekomenduojama atlikti bent 200–250 šuolių iš lėktuvo. Žinoma, kiti tiek neatlieka, bet, norint jaustis gerai, reikia bent tiek atlikti tų šuolių. O kaip atlikti tiek šuolių? Labai aktyviai šokant, tai galima padaryti per sezoną, bet šiaip reikia ir poros sezonų. Taigi, kad žmogus galėtų užsiimti tokiu hobiu, reikia ruoštis dvejus metus. Galbūt toks pasirengimas ir atgraso. Kol kas situacija tokia, kad vienas kitas atsiranda, bet kas nors ir baigia šokti BASE šuolius. Skaičius nelabai keičiasi."