Nors Bažnyčia lietuvių vyskupui Jurgiui Matulaičiui, gimusiam prieš 145 metus, kol kas paskyrė tik palaimintojo titulą, skulptūroje „Vienybės medis“ jis paminėtas kaip šventasis. Skulptūros autorius Tadas Gutauskas LRT RADIJUI prisipažįsta, kad ši žinia jam tapo staigmena, tačiau sako manantis, kad greičiausiai J. Matulaitis anksčiau ir vėliau bus paskelbtas šventuoju.

Skulptūroje įrašas apie šventąjį atsirado atsitiktinai

Prieš 145 metus balandžio 13 dieną gimė Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrėjas arkivyskupas Jurgis Matulaitis. 1971 m. Liūginės kaime, Marijampolės rajone, ūkininkų šeimoje gimęs J. Matulaitis buvo aštuntas vaikas šeimoje.

J. Matulaitis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau Varšuvos kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur gavo aukso medalį ir magistro laipsnį. Čia ir įšventintas kunigu. 1909 m. paskutinio marijonų vienuolio akivaizdoje slaptai davė įžadus, o vėliau tapo ir marijonų vienuolyno generolu ir ėmėsi vienuolyną gaivinti. Arkivyskupas mirė po nesėkmingos apendicito operacijos 1927 m. sausio 27 d. o 1987 m. popiežius Jonas Paulius II J. Matulaitį paskelbė palaimintuoju.

Tik užėję į Vilniuje esantį Vingio parką, kairėje pusėje pievose pamatysite didžiulę devynių metrų verpstės formos skulptūrą „Vienybės medis“. Ji buvo atidengta Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną 2009-aisiais, skulptūroje – šimto iškiliausių Lietuvos asmenybių pavardės. Tarp jų galite pamatyti ir šventąjį Jurgį Matulaitį. Būtent – šventąjį, nors Bažnyčia lietuvių vyskupui kol kas paskyrė kiek žemesnio rango, t. y. palaimintojo, titulą.

„Vienybės medžio“ autoriui skulptoriui Tadui Gutauskui šis supainiojimas tapo staigmena. Skulptorius prisimena, kad iškiliausias asmenybes tąkart galėjo rinkti visi žmonės, o palaimintasis Jurgis Matulaitis užėmė net antrą vietą.

Paklaustas, kaip atsitiko, kad J. Matulaitis buvo įrašytas kaip šventasis, T. Gutauskas neslepia, kad čia turbūt atsitiktinumas, tačiau sako manantis, kad menininko priedermė pažvelgti ir į ateitį, be to, greičiausiai palaimintasis Jurgis Matulaitis anksčiau ir vėliau bus paskelbtas šventuoju.

Moto – „Nugalėk blogį gerumu“

J. Matulaitis 1918–1925 m. buvo Vilniaus vyskupas, įkūrė dvi moterų vienuolijas. Vienos iš jų – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos narė, sesuo Evelina Lavrinovičiūtė pasakoja apie J. Matulaičio žemiškus nuopelnus, tarp kurių – ir pasirašyta tarptautinė sutartis su Vatikanu.

„Turbūt didžiausias J. Matulaičio darbų – pasirašytas konkordatas tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos bažnyčios, tada Lietuvos bažnyčia buvo pripažinta kaip atskira suvereni Bažnyčios dalis. Tuo pat metu buvo įsteigtos Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Kaišiadorių vyskupijos (prieš tai Lietuva buvo padalinta į Vilniaus ir Kauno metropolį)“, – primena E. Lavrinovičiūtė.

Be to, kalba ji, J. Matulaitis buvo labai artimas našlaičiams ir dirbantiems žmonėms: padėjo našlaičių prieglaudai Trinapolyje, organizavo įvairius kursus darbininkams, kad jie žinotų savo teises ir kaip jas apginti, kokia jų darbo reikšmė tiek žemiškame, tiek kitame gyvenime.

Su darbininkais ir jų problemomis susijęs garsusis J. Matulaičio šūkis „Nugalėk blogį gerumu“, kurį vyskupas buvo įrašęs savo herbe. E. Lavrinovičiūtė pasakoja, kad už tai, jog rūpinosi darbininkais (kas buvo nauja Rytų Europos Bažnyčiai), J. Matulaitis buvo apšauktas socialistu ir modernistu, dėl jo netgi buvo rašomi skundai Vatikanui.

„Tai vyskupą taip sužeidė ir sukrėtė, kad jis apie dvi savaites sėdėjo užsidaręs namuose, niekur nėjo ir tik galvojo, ką daryti, nes jo tikslas buvo tarnauti Kristui ir jo Bažnyčiai, o čia jį grasino visai išmesti iš kunigystės. Taip gimė pasiryžimas blogį nugalėti gerumu, nesvarbu, ar žmonės jį puls“, – kalba E. Lavrinovičiūtė.

Vienuolė pasakoja, kad J. Matulaičiui savo moto teko išbandyti kone kasdien. Prisiminkime sudėtingą prieškario Vilniaus politinę situaciją, ypač įtampą tarp lietuvių ir lenkų, tačiau vyskupas laikėsi atsiribojęs nuo politikos: „Tai buvo laikas, kai Lietuvoje, ypač Vilniuje, valdžia nuolat keitėsi. Bolševikai, vokiečiai, lenkai, lietuviai – visi pešėsi dėl valdžios. O vyskupas yra ta figūra, kurią visi bando patraukti į savo pusę, nes tokiu būdu pritraukiami ir tikintieji. Tačiau J. Matulaitis neketino tapti politinio žaidimo auka.“

Svarbiausias J. Matulaičio tikslas, sako E. Lavrinovičiūtė, buvo būti tikru ganytoju kiekvienam žmogui. „Skaitydami atsiliepimus, matome, kad visų tautybių žmonės: ar lenkai, ar žydai, ar lietuviai, ar baltgudžiai, sakė, kad tai buvo jų vyskupas, kuris atjautė, padėjo, gelbėjo, ieškojo tiesos“, – pabrėžia vienuolė, kuri, kaip ir, ko gero, visa Lietuvos bažnyčia, laukia, kada išsipildys „Vienybės medžio“ skulptūroje iškaltos raidės apie J. Matulaitį.