Radviliškio rajone, Minaičiuose, iškilmingai paminėtos 67-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos metinės. Iškilmės vyko Miknių Petrėčių sodyboje įrengtame memoriale, įamžinančiame aštuonių Lietuvos partizanų apygardų vadų nuopelnus.

Partizanų ryšininkų Petrėčių Miknių sodybos klėtyje iškastame bunkeryje 1949 m. kelias savaites gyveno aštuonių Lietuvos partizanų apygardų vadai ir rašė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaraciją. Joje buvo išsakytas noras atkurti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą.

„Jie buvo susirinkę kitur, buvo toks Balandiškių kaimas... Ryšininkę suėmė ir tuomet jie persikėlė. Prisikėlimo apygardos vadas, Grigonis, parsivedė čia visus vadus ir tęsė posėdį“, – pasakojo dabartinė sodybos šeimininkė Julijona Mikniūtė-Perėtienė.

„Visa masė žmonių nieko nežinojo, koks didvyriškas laikotarpis, kiek daug gražių patriotiškų poelgių... Karas už nepriklausomybę vyko taip ilgai ir šita vieta buvo niekam nežinoma“, – teigė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas leitenantas Vytautas Jonas Žukas.

Iškilmėse dalyvavę partizanų vadų artimieji sako čia kasmet pagerbiantys savo tėvus ir brolius.

„Liūdžiu dėl to, kad jo gyvenimo pabaiga susiklostė būtent taip, teko iškentėti didžiules kančias KGB rūsiuose, paaukoti gyvybę... Bet tas tikslas, tas siekis, ta jo svajonė išsipildė“, – LRT naujienų tarnybai kalbėjo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago duktė Aukustė Ramanauskienė-Skokauskienė.

Baisogalos gyventoja, Elena Sadauskienė, sako, kad jeigu nebūtų buvę laisvės kovotojų, šiandien lietuvių, kaip tautos, jau nebebūtų.

1953 m. pasibaigęs partizaninis pasipriešinimas iš trijų Baltijos valstybių Lietuvoje buvo didžiausias. 1944-1946 m. kovai su maždaug 30 tūkst. partizanų Lietuvoje buvo dislokuota gausi NKVD kariuomenė. Daugiau nei 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų žuvo, nė vienas iš aštuonių partizanų vadų, pasirašiusių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją, neišdavė savo idealų.