– Kaip vyko jūsų kelionė į Ukrainą? Ko ten važiavote?
– Važiavau dalyvauti trečioje misijoje, t.y. humanitarinės pagalbos misijoje. Konkrečiai buvo organizuojamas labdaros organizacijos „Pagalbos sparnas“, kuriai vadovauja Algis Šimoniūtis, jis paprašė pavairuoti automobilį, kad palydėtume koloną iki Ukrainos tam tikros vietos ir parvežtume vaikus ir, jei prireiks, suteiktume pagalbą parvežamiems vaikams ar jų mamos, artimiesiems.
– Vykote greitosios pagalbos automobiliu, iš kur jį gavote?
– Esame labai dėkinga Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, kuris labai operatyviai ir greitai suteikė apynaujį automobilį, kuris būtų saugus ir kokybiškas sunkiai kelionei.
– Žinau, kad Vilniaus savivaldybė pasakė, kad automobilis yra naujas ir būtų labai gerai, jei grąžintumėte jį tokios pats būklės, kaip ir paėmėte. Ar pavyko išpildyti šį prašymą?
– Taip, tai gali patvirtinti pats meras. Ne tik parvežtas toks pats automobilis, bet dar ir pabuvęs karo zonoje.
Jeigu reikės, tikrai padėsiu, kiek galėsiu.
– Ar buvo situacijų, kai teko pasinaudoti savo, kaip paramediko, įgūdžiais?
– Ačiū Dievui, niekam neteko teikti pagalbos, išskyrus psichologinę pagalbą vaikams ir jų mamoms. Medikamentinės pagalbos neprireikė niekam, išskyrus vairuotojams, kurie skundėsi nugaros skausmais.
– Buvote nuvykęs net iki fronto linijos. Ar buvo saugu, ar nepatyrėte išpuolių iš agresorių?
– Buvo visko, smulkmenų neminėsiu. Manau, galėčiau palinkėti ketvirtos misijos nariams laikytis saugomo taisyklių ir saugoti save.
– Gal galite paminėti, kokios tai buvo situacijos?
– Turbūt girdėjote iš žiniasklaidos, tai buvo sprogdinimas būtent Lvivo kuro gamyklos, apšaudymas, degalų kolonėlės susprogdinimas. Ramu nebuvo. Visą kelią kaukė sirenos, teko būti budriam, lydėti koloną ir būti atsakingam už tai.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Tai ne pirmas jūsų kartas Ukrainoje, ten lankėtės 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą. Koks vaizdas šiandien, palyginti su 2014 m.? Kaip pasikeitė viskas?
– Sunku pakomentuoti, kadangi ten buvo visiškai kitokia pačios misijos specifika. Čia pačių sužeistųjų man neteko matyti, mačiau tik išpuolius.
– Jums teko matyti sienas, pastatus, kaip dabar atrodo, ar sugriauta, ar tada buvo sveika?
– Vietose, kuriose buvau šį kartą, nesu buvęs, todėl palyginti tikrai sunku, tačiau sugriauti keliai, nušluotos nuo kelio degalų kolonėlės, sprogimai aplinkui, gaudžiančios sirenos, palydintys rusų malūnsparniai su kulkosvaidžiais, taip pat prasilenki su tanku, kuriame nežinai, kas sėdi – rusas ar ukrainietis.
– Ar teko bendrauti su vietiniais, kurie ten pasilieka?
– Taip, teko būti viename mieste ir bendrauti su bendruomenės nariais. Negalėjome išvykti nepasimeldę cerkvėje, kad mums būtų saugu. Jie yra didelis pavyzdys mūsų tautai, kad vieningumas ir vienas kito palaikymas, nesvarbu, kiek tu turi ir ką tu gali, kad ir kokios būtum specialybės, būtent visi susijungia į vieną bendrą šeimą ir randa veiklos, kas kuo gali, tas tuo padeda.
– Ar artimiausiu metu planuojate traukti į šią ar panašias misijas Ukrainoje? Gal galite detalizuoti, kiek giliai pačioje šalyje buvote, kokius miestus matėte?
– Miestų nedetalizuosiu dėl saugumo ir kitų misijų nariams. Taip, esu medikas, ir manau, jeigu reikės, tikrai padėsiu, kiek galėsiu.
