Kiekvieni Seimo rinkimai atveda į parlamentą naujokų, tačiau dalį partijų ir pražudo. Šiuose rinkimuose sėkmė apleido liberalcentristus, kurie prieš tai „suvalgė“ „prisikėlėlius“. Ką tik gimusios veikiausiai išnyks Artūro Zuoko sąjunga „Taip“ , Vladimiro Romanovo ir Kristinos Brazauskienės partijos.

Rinkimai anksčiau yra numarinę ir Artūro Paulausko vadovaujamą Naująją sąjungą, Romualdo Ozolo Lietuvos centro sąjungą, Gedimino Vagnoriaus nuosaikiuosius konservatorius, kurie vėliau persivadino „krikščionimis“.

Sėkmė vis neaplanko tautininkų, kurie buvo prisijungę prie konservatorių, bet vėliau atskilo. Nesėkmingą atskilėlių dalią yra patyrę socialdemokratų susijungimui su Lietuvos demokratine darbo partija nepritarę kairieji, vadovaujami dabartinio konservatoriaus Rimanto Dagio, į motininę partiją savo laiku grįžo Tėvynės liaudies partiją įkūrę Laimos Andrikienė ir Vidmantas Žiemelis, kuris pastaraisiais metais perbėgo pas G. Vagnoriaus „krikščionis“.

Lietuvos politinė sistema yra regėjusi ir daugybę krikščionių demokratų partijų, tačiau krikdemai pademonstravo puikų ėjimą – susijungė su konservatoriais ir, kai kurių analitikų nuomone, netgi juos užgožė.

Ko reikia, kad partija būtų gyvybinga?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Alvidas Lukošaitis teigia, kad gyvybinga partija visų pirma turi būti įsteigta kaip partija, o ne kaip vieno veikėjo „išmislas“ ar „žaisliukas“.

„Pirmiausia pasakyčiau, kad partija turi būti normaliai įsteigta – ji neturi būti kažkokio veikėjo išmislas, žaisliukas ar netikras, spalvotas sapnas. Tai vienas momentas“, - sako A. Lukošaitis.

Antras svarbus dalykas, partija turi būti įsteigta kartu su komanda – ir šiuo atveju kalbama ne apie dešimtis bendraminčių, o apie tūkstančius.

„Žinant mūsų lietuvišką atvejį, manau, kad normaliai partija šiandieną jau negali funkcionuoti ir atlaikyti kitų partijų konkurencijos, jeigu neturi 5-6 tūkst. narių“, - sakė A. Lukošaitis.

Trečias aspektas, anot politologo, politinės partijos kūrimas turi būti grįstas kuria nors idėjų sistema, nes praktika rodo, kad bendraminčiai, nevienijami bendrų idėjų, greitai išsivaikšto.

„Kad ir kaip mes bandome pabėgti, išradinėdami dviračius ir paspirtukus, vis tiek nepabėgsime nuo klasikos – partijos kūrimas ir veikla turi būti grindžiami tam tikra pasauliniu mastu išbandyta, pripažinta ideologija arba idėjų sistema“, - svarstė mokslininkas.

Ketvirtas dalykas – kiekvienai partijai reikalingas stiprus variklis arba garvežys, tai yra lyderis. Geriausia, kai partijos pirmininkas yra charizmatiškas ir tampa tarsi vizitine partijos kortele.

„Penktas dalykas, ko gero, pats svarbiausias – partijoms reikia dirbti, dirbti, dirbti ir dirbti. Ir nuosekliai, o ne tik rinkimų kampanijų metu. Lietuvos pavyzdys atskleidžia, kad artėjantys rinkimai daugelį partijų tarsi pažadina, jos puola kažką daryti, paskui vėl į viską žiūrima atsainiai. Be to, nors ir kiek bandoma paneigti ar sutrypti tokį dėsnį, jis vis tiek egzistuoja – partinė veikla, bent kalbant apie partijos organizacinį branduolį, turi būti profesionali“, - teigė A. Lukošaitis.

Jo teigimu, partijos funkcionieriaus darbas turi būti toks pat profesionalus kaip buhalterio, mokslininko, stomatologo, ginekologo ir kitų profesijų atstovų.

„Vien su idėja „ura“ bei mėgėjiškumu, tikėtis, kad tu nulėksi į politinės veiklos aukštumas, bergždžia“, - sakė mokslininkas, pridūręs, kad partijos branduolio darbo kokybė lemia , ar bus surasti rėmėjai, kokia bus propagandinė kampanija, kaip bus palaikomi kontaktai su interesų grupėmis, įvairiausių sričių ekspertais, lobistais, partijos mylėtojais bei jos kritikuotojais.

Mirtis dažniausiai gresia atplaišoms arba „vienos problemos“ partijoms

Politologo nuomone, mirtis dažniausiai aplanko atskilėlius arba tas partijas, kurios susikuria vien dėl vieno asmens ambicijų. Toks pat likimas, anot A. Lukošaičio, laukia ir vadinamųjų „vienos problemos“ partijų. Beje, tokia partija laikoma ir „Drąsos kelias“.

„Dar nebaigėte klausimo, o aš pirmiausia pagalvojau, apie visokias atplaišas atskalūnus ar skeveldras. Tokių skeveldrų ypač daug turėjome 1998-2000 m. periodu ir viskas tuo pasibaigė. Buvo daug atskilimų, palakstymu savomis orbitomis ir paskui vienoks ar kitoks sugrįžimas į motinines įsčias“, - teigė mokslininkas.

„Paskutinis pavyzdys gali būti „Drąsos kelias“. Tai yra grynai single issue klausimas – vieno likimo, vieno skausmo klausimas politiškai bandant įpinti vertybinę kategoriją, tai yra teisingumo reikalavimo šūkį. Ir viskas – tikėtis daugiau nei vienų rinkimų, šiuo atveju labai sunku“, - teigė A. Lukošaitis.

Pasak mokslininko, politinė mirtis iš pat karto grėsė V. Romanovo Lietuvos žmonių partijai, kuri rinkimuose liko absoliučiai paskutinė.

„Aš nenoriu bjauriai šnekėti, bet tai vienos problemos partija. Ta problema pirmiausia sietina su vieno asmens vidinėmis problemomis“, - teigė A. Lukošaitis.

Jo nuomone, toks pat likimas buvo neišvengiamas K Brazauskienės Demokratinei darbo ir vienybės partijai, Pensininkų partijai, Smulkaus ir vidutinio verslo partijai bei kitoms politinėms organizacijoms.

Siūlo pajudinti pilkąsias smegenų ląsteles

Kalbėdamas apie ankstesniuose rinkimuose sušvitusias, tačiau ilgai nežibėjusias partijas, politologas teigė, kad kai kada esama politinių partijų, kurios lyg ir turi gerą vidinę organizaciją, lyderį, programą bei ideologiją, tačiau nesugeba atlaikyti partinės konkurencijos.

Tarp tokių A. Lukošaitis minėjo Lietuvos demokratų partiją, Lietuvos centro sąjungą bei Naująją sąjungą (socialliberalus).

„Viena iš priežasčių, kodėl partijos neatlaiko konkurencijos – nesugebėjimas prisitaikyti prie naujų iššūkių. Tie iššūkiai susiję tiek su vidinėmis, tiek su išorinėmis problemomis. Pavyzdžiui, gali atsirasti naujų, giminingų partijų, kurios pretenduoja į tuos pačius rinkėjus. Gali kilti problemų iš vidaus – tai dažniausiai susiję su vidine konkurencija, tam tikros energijos blokavimu partijos viduje, pretendentų į lyderius žaidimais, kurie gali būti nesveiki demokratijos prasme“, - teigė mokslininkas.

Anot A. Lukošaičio, tokiais atvejais reikia reaguoti įžvalgiai ir strategiškai – tai yra, būtina susirasti patikimą partnerį. Taip padarė Lietuvos demokratinė darbo partija, susijungusi su socialdemokratais, bei konservatoriai susivieniję su krikdemais.

„Pavyzdžiai, kaip reikia reaguoti įžvalgiai, strategiškai, pajudinant pilkąsias ląsteles, yra LDDP ir socialdemokratų susijungimas, Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų susijungimas. Čia yra tiesiog reakcijos į atitinkamus iššūkius, jos paprastai atsiranda, kai paaiškėja rinkimų rezultatai“, - teigė A. Lukošaitis.

Politologas sako, kad įžvalgumą pademonstravo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, pradėjusi bendradarbiauti su Rusų Aljansu.

„Žinoma, nereikia galvoti, kad čia viskas paprasta, fėja pamoja lazdele ir atsitinka stebuklas. Reikia eiti nuosekliai, padirbėti“, - teigė politologas.

DELFI primena, kad Lietuvos centro sąjunga 2003 m. išties bandė reaguoti į susidariusią situaciją ir susijungė su moderniaisiais krikščionimis demokratais bei liberalais įkūrę Liberalų ir centro sąjunga, tačiau nuosprendį liberalcentristams rinkėjai pasirašė šiais metais. Naujoji sąjunga taip pat įsiliejo į Darbo partijos gretas, o Lietuvos demokratų partiją – perbėgo pas konservatorius.

Tačiau A. Lukošaitis sako, kad paminėtos partijos bent turėjo kokių nors išeičių, tuo tarpu Emigrantų partijai, Lietuvos žmonių partijai, Demokratinė darbo ir vienybės partijai bei kitoms panašioms organizacijoms jis išeičių nemato.

„Atsakymas retorinis – išeičių nėra, nes tai tiesiog suprojektuoti, surežisuoti žaisliukai“, - sakė politologas.

Valstiečių žaliųjų nelaiko mirtininkais

Paklaustas, ar prie mirtininkų partijų priskirtų Seimo rinkimuose prastai pasirodžiusią Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, A. Lukošaitis teigė, jog ši politinė organizacija turi šansų išgyventi, tik turi susirasti patikimą ir kultūringą partnerį.

Jis priminė, kad valstiečiai žalieji gana gerai pasirodo savivaldos rinkimuose.

„Seimo rinkimai jiems visada pakiša koją, o koją pakiša dėl vienos elementarios problemos – jie kažkurioje vietoje sustoja ir nepagudrauja. Manau, kad jiems reiktų susirasti priimtiną kultūringą partnerį, susijungti ir dalyvauti Seimo rinkimuose“, - teigė A. Lukošaitis.

Mokslininkas taip pat priminė, kad „valstiečiai“ patyrė lyderių konkurenciją, kai partijai vadovavo Kazimira Prunskienė ir konkuravo su Ramūnu Karbauskiu. Jis taip pat spėja, kad problemų gali kelti ir faktas, jog dabartinio šios partijos lyderio R. Karbauskio interesai ne tik politiniai.

Kaip žinoma, R. Karbauskis šiuose Seimo rinkimuose nevedė partijos sąrašo, nesibalotiravo nė vienoje rinkimų apygardoje, tačiau vadovauja „Agrokoncerno“ įmonių grupei.

V. Dumbliauskas: partija subręsta, jei pergyvena įkūrėja

Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas sako, kad paprastai partija laikoma subrendusia, jeigu sugeba pergyventi savo įkūrėją. Iki tol politinė organizacija nelaikoma esanti itin stabili bei puikiai organizuota.

Lietuvoje savo įkūrėją yra pakeitę konservatoriai, socialdemokratai, Liberalų sąjūdis, Lietuvos lenkų rinkimų akcija.