Pas merginą – pasibalnojus šarūnus

„Keičiantis gyvensenai, nuolat kinta ir papročiai“, – nė kiek nesistebi Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė, tačiau neabejoja – meilė visais laikais buvo svarbi renkantis savo gyvenimo bendrakeleivį ar bendrakeleivę.

Seniau, pasibaigus šv. Kalėdų linksmybėms, prasidėdavo mėsiedas – sotaus prisivalgymo, žiemos linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas, trukdavęs iki Užgavėnių. Pasikeitus žmonių gyvenimo ir darbo ritmui, piršlyboms metų laikas pasidarė visiškai nebesvarbus, juolab kad kelionės po tolimus kraštus gali padovanoti amžiną vasarą. Mėsiedą irgi visi pamiršo – juk kasdien visus metus gali sočiai ir skaniai valgyti.

„Parengiamąją vestuvių dalį prieš sudarant santuoką, kai vaikinas ir mergina susipažįsta, suderina ekonomines ir kitas sąlygas, pasirengia jungtuvėms, vadindavo piršlybomis. Negaliu teigti, kad ši vestuvių dalis visiškai išnyko, bet pakito ir forma, ir turiniu, apimtimi ir veikėjais. Tradicinių – agrarinės kultūros piršlybų – papročiai išnyko: nebejoja piršlys su jaunikiu per kaimą, pasibalnoję šarūnus – gerai nušertus žirgus. Net nevažiuoja arkliais kinkytu vežimu, žvangindami žvangučiais“, – pastebi Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė.

Senovėje, pasak jos, rudeniop ar per mėsiedą, pamačius vyriškių porą, vyresnį ir jaunesnį, važiuojančius gerais arkliais su žvangučiais „valgomą dieną“, kai nepasninkaujama, dažniausiai ketvirtadienį ar šeštadienį, galėjai įtarti jų kelionės tikslą – piršlybas.

„Jei dar arklius atvykę į kiemą pririšo prie klėties ar rūtų darželio tvoros – neabejotinai piršis. Gyvenime buvo pilna simbolinių ženklų“, – paaiškina pašnekovė.

Pokyčiai: į šiandien rengiamus mergvakarius muziejininkai stengiasi įpinti senųjų tradicijų elementų ir surasti vertybinių sąsajų su dabartimi. / . Daubaraitės, Lietuvos etnografijos muziejaus, R. Žaltausko, E. Braziulienės nuotr.

Visus piršlius pakorė?

Šiandien pagrindiniai piršlybų herojai – įsimylėjėlių pora, o senovinėse piršlybose pagrindinis veikiantis asmuo buvo ne jaunikis, o piršlys – jaunikio iš savo giminių arba pažįstamų pasirinktas vyresnio amžiaus vedęs vyras, apsukrus ir sąmojingas, mokantis gražbyliauti.

„Senuose šaltiniuose minima, kad jis vienas, be jaunikio, nusižiūrėtos merginos šeimą aplankydavęs net kokius tris kartus. Moterys, skaitytojos, nesupykite, bet buvo sakoma: „Moteris piršliauja – velnias šliūbą duoda“, – šypteli V. Olechnovičienė.

Piršlio pareiga buvo ne tik rasti jaunikiui tinkamą žmoną, namų šeimininkę, bet ir suderėti su jaunosios tėvu dėl jai skiriamos iš namų turto dalies – pasogos. Ekonominis sandėris itin svarbus buvęs turtingesniųjų vedybose. Vėlesniais laikais Žemaitijoje net prie liudininkų surašydavo raštą, kas suderėta.

„Jei ieškotume atitikmenų dabartyje – ar neprimena priešvedybinių sutarčių šiandien?“ – sąsajas atpažįsta pašnekovė.

Įdomūs būdavę ir jaunikio su piršliu apsilankymo sėkmės ir nesėkmės ženklai. Pavyzdžiui, dzūkai, išleisdami piršlius, ant stalo dėdavo dovanų ir pinigų. Jei išeidami piršliai pasiimdavo pinigus, piršlybos laikytos nepavykusiomis.

Manau, jau baigėsi tie laikai, kai iš limuzino vos išsiropščia nuo alkoholio apsvaigusi būsimoji nuotaka.

Sėkmingos derybos būdavo apvainikuojamos ir vertingu atpildu piršliui. „Kažkur skaičiau, kad jaunikis atsilygindamas padovanojo piršliui aulinius batus – anuomet didelį turtą, kurio, kaip teigiama, užtekdavo visam gyvenimui ir dar likdavo kaip palikimas sūnui“, – dalijasi V. Olechnovičienė.

„Žemaitijoje Užgavėnių laikotarpiui verdamas šiupinys, padėtas ant piršlybų vaišių stalo su stačia kiaulės uodega, reiškė sėkmingas piršlybas, o gulsčia uodega šiupinyje arba vietoj laukto šiupinio atnešta juka – kraujinė sriuba – nesėkmės ženklas. Žiedo įteikimas merginai – sužadėtuvės – senovinėse vestuvėse būdavo tik ilgo proceso pabaigtuvės. Tradicinės lietuvių piršlybų sudėtinės dalys – atklausai, pažintuvės, pasogos derybos, peržvalgos, suderėtuvės, užsakai, sužadėtuvės“, – jau pamirštus žodžius ir tradicijas primena muziejininkė.

Pradėjusi vesti edukacijas apie vestuvių papročius 2000-aisiais, Vida dar sutikdavo piršlių vestuvėse – šio vaidmens imdavosi ir to meto garsenybės. Tiesa, jie dažniau būdavo kiek pakeitę savo vaidmenį į liudininko ar vestuvių vedėjo.

„Daugelis esame girdėję, kad per vestuves žemaičiai piršlius korė, aukštaičiai – kuteno. Ar ne todėl dabar jų neliko?“ – šmaikštauja muziejininkė ir priduria, kad vis dėlto įtakos piršliams išnykti turėjo daug aplinkybių.

Ypatingas: šiandien nuometu nuotakos nebesipuošia, bet anksčiau tai buvo vienas pagrindinių įvaizdžio akcentų, suteikusių joms iškilmingumo ir paslapties. / I. Daubaraitės, Lietuvos etnografijos muziejaus, R. Žaltausko, E. Braziulienės nuotr.

Žiedas – ypatingoje taurėje

Šiandien vyrukai piršlyboms dažnai renkasi egzotiškas vietas – vežasi savo išrinktąsias į meilės sostine tituluojamą Paryžių, kopia į įspūdingo kalno viršūnę, iš kur atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai, surengia staigmeną „Žalgirio“ arenoje per krepšinio varžybas ar priklaupę ištiesia sužadėtuvių žiedą per universiteto diplomų įteikimo ceremoniją.

Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė V. Olechnovičienė pernai gegužę tapo piršlybų liudininke muziejuje, kai vedė edukacinį užsiėmimą „Praverkime vestuvinių papročių lobių skrynią“.

„Kaip įprastai, vedžiau edukaciją, o paskui įkomponavome tai, ką daro šiuolaikiniai jaunikiai, kaip jūs sakėte: klaupiasi ant kelio, klausia, „ar tekėsi už manęs“, ir įteikia žiedą. Mano darbo praktikoje tai buvo pirmas kartas“, – mielu širdžiai prisiminimu dalijasi pašnekovė.

„Žiedelį paslėpėme ypatingos XVIII a. vestuvinės taurės, saugomos M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kopijoje. Ją specialiai mūsų edukaciniam užsiėmimui pagamino tautodailininkas Algirdas Šalkauskas. Būsimoji nuotaka buvo trumpam parvykusi iš užsienio. Dalyvavo tik keturi žmonės – būsimi jaunieji ir liudininkai. Su nuotykiais visi atskubėjo net iš Plungės. Mielieji, tikiuosi, jums viskas klostosi kuo puikiausiai!“ – neslepia emocijų muziejininkė.

Anot jos, įdomi detalė – jaunikis kilęs iš Girkalnio miestelio, iš kurio į Lietuvos etnografijos muziejaus miestelį perkeltas vienas namas.

„Ar gali mergina pirštis vaikinui?“ – teiraujamės pašnekovės.

„Jei gali vairuoti autobusą, didžiulį sunkvežimį, vadovauti valstybei ar net ES, kas galėtų uždrausti ir tai padaryti? – svarsto V. Olechnovičienė ir šypteli: – Tik aš priklausau rudenėjančių kartai ir galvoju, jog kiekviena mergina svajoja, kad tą žingsnį pirmas žengtų mylimasis.“

Neatsiejama: rūtos – piršlybų, mergvakarių ir vestuvių simbolis, neretai vienaip ar kitaip vis dar dalyvaujantis tuoktuvių apeigose. / I. Daubaraitės, Lietuvos etnografijos muziejaus, R. Žaltausko, E. Braziulienės nuotr.

Nepilnamečiams žiūrėti draudžiama

Po piršlybų – tiesiu keliu kurti šeimos, o šių dienų jaunuoliai prieš vestuves dar nori smagiai pašėlti mergvakariuose ir bernvakariuose. Mergvakariai dabar itin populiarūs, tačiau gerokai kitokie nei prieš 100 ar 50 metų.

Mergvakariu tradicinėse vestuvėse vadintos jungtuvių dienos išvakarės Dzūkijoje. Būtent remiantis šiuo faktu ir buvo sukurta edukacija Lietuvos etnografijos muziejuje. Kituose Lietuvos regionuose, kaip ir piršlybos, mergvakaris vadintas įvairiai: vakarynos, pintuvės, žilvitvakaris.

Anot V. Olechnovičienės, pakitus kaimo socialinėms, ekonominėms ir kultūrinėms sąlygoms, žmonių tarpusavio santykiams, įsitvirtinus vestuvių, kaip grynai šeimos šventės sampratai, ši vestuvių dalis apie XX a. vidurį, kaip ir daugelis tradicinių piršlybų elementų, galutinai nunyko.

„Šiuolaikiniai mergvakariai atgimė, nors gal reikėtų sakyti – atsirado, atkūrus nepriklausomybę, Vakarų įtakoje. Mes, muziejininkai, stengiamės įpinti į juos senųjų tradicijų elementų ir surasti vertybinių sąsajų su dabartimi. Šiandien mergvakariai skiriasi nuo tradicinių ir organizavimo laiku: dažniausiai rengiami gerokai prieš jungtuves, vėliausiai – likus savaitei iki jų“, – skirtumus ir bendrumus vardija muziejininkė.

Prieš gerą dešimtmetį mergvakariai Lietuvoje buvo tapę gana vulgariais vakarėliais, o dabar, pastebi tiek muziejininkė Vida, tiek kiti mergvakarių organizatoriai, ši tendencija nyksta.

„Manau, jau baigėsi tie laikai, kai iš limuzino vos išsiropščia nuo alkoholio apsvaigusi būsimoji nuotaka“, – su švelnia ironija svarsto pašnekovė.

Jos manymu, šiandien, norint surengti mergvakarį, yra didžiulė pasiūla ir kiekviena būsimoji nuotaka pasirenka pagal savo skonį ir poreikius. „Švęsti mūsų muziejuje pasirenkančios merginos, manau, turi netipinį skonį. Visada geriau nesirinkti to, kas ne prie širdies, nei vaikytis mados. Sunku tokiu atveju prisibelsti prie svarbiausios dalyvės širdies, o tai labai stengiuosi padaryti kiekvieną kartą. Esu išgirdusi iš dalyvių ir frazę: mums nusibodo tie tradiciniai mergvakariai. Tradiciniais merginos pavadino būtent tuos vulgarius mergvakarius“, – savo patirtimi dalijasi V. Olechnovičienė.

Ji neslepia – meilė ir erotika visais laikais buvo svarbu žmonių gyvenime, tačiau folkloras ir papročiai, anot muziejininkės, liudija ypatingą tų dalykų subtilumą.

„Pateiksiu tik vieną pavyzdį apie meilės prisipažinimą iš Gervėčių, aprašytą kolegos muziejininko Vingaudo Baltrušaičio. „Viskas atliekama paslapčiomis, kad nepamatytų smalsios pašalinės akys ir kad nepasijuoktų. Meilei prisipažįstama taip: vaikinas dovanoja merginai rugiagėlę, o ji, jei myli, niekam nematant, įkiša vaikinui į kišenę rūtų. Jis, radęs rūtų, išsiima ir užkiša merginai už šukų, į plaukus“, – cituoja pašnekovė.

Pasak jos, meilės ir erotikos temai Lietuvos etnografijos muziejus pernai parengė net specialią parodą, kuri gerokai nustebino lankytojus. „Ją galima pavadinti kitokiu žvilgsniu į intymų gyvenimą Lietuvoje tarpukariu. Parodą „Nepilnamečiams žiūrėti draudžiama“ siūlome aplankyti ir bernvakarių, ir mergvakarių dalyviams, ieškantiems ko nors pikantiškesnio“, – intriguoja V. Olechnovičienė.

Puošnu: dekoratyviųjų sodų tradicija, prasiskynusi kelią į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, tiesiog įpareigojo muziejininkus sugrąžinti ją ir į mergvakarių bei vestuvių šventes. / I. Daubaraitės, Lietuvos etnografijos muziejaus, R. Žaltausko, E. Braziulienės nuotr.

Iš oro uosto – į šimtametę grinčią

Ne kartą esame girdėję istorijų, kad britai skrenda į Vilnių švęsti bernvakarių, o ar lietuviai juos švenčia?

V. Olechnovičienės teigimu, tradicinėse vestuvėse jungtuvių išvakarėse jaunikio namuose apeigų negausu – tik palaiminimas, apdovanojimas ir šokiai.

„Po dovanojimų tėvai kryžiaus ženklu palaimina prie jų kojų suklupusį sūnų, o šis, su visais susirinkusiais atsisveikinęs, piršlio, pajaunių ir svočios (nors ne visur ir ne visuomet) būdavo išleidžiamas pas jaunąją. Jeigu jaunasis ėjo į žentus, jo pusėje šiomis apeigomis dažnai vestuvės ir pasibaigdavo“, – paaiškina muziejininkė ir priduria, kad terminas „bernvakaris“ niekur nesutinkamas ir nieko panašaus į dabartinius bernvakarius nebuvo.

Ne prašmatnios piršlybos ar išskirtiniai bernvakariai ir mergvakariai lemia šeimos santarvę. Svarbu nesuklysti ir surasti savo žmogų.

Tiesa, pašnekovė neslepia, kad muziejus, sulaukęs didelio lankytojų susidomėjimo ir užklausų dėl bernvakarių, nusprendė parengti tokią tematinę edukaciją „Kiek vaikelio (vaikino) vestuvės, tiek paršelio skerstuvės“ (žemaičių priežodis), šių dienų terminais kalbant, paklausa paskatino pasiūlą. Atsižvelgta ir į pasakojimus apie senovines vestuves: vadovaujantis vyro vaidmuo šeimoje nulėmė, kad svarbiausios pareigos vestuvėse nuo seno priklausė jaunikio atstovams. Todėl ir specialus edukacinis užsiėmimas, skirtas vyriškai kompanijai, susiruošusiai į muziejų prieš kurio nors vestuves, nestokoja populiarumo.

„Esame vedę tuo pačiu metu ir mergvakarį, ir bernvakarį būsimai jaunavedžių porai. Pabaigoje abi grupės susijungė ir baigė švęsti kartu. Kartą bernvakarį užsakė lietuvaičiai vaikinui iš Italijos, vedančiam lietuvaitę. Pernai populiarus renginių vedėjas, sėkmingai atšventęs savo gimtadienį muziejuje, bernvakarį užsakė savo draugui ir atsivežė jį, parskridusį iš Anglijos, tiesiai iš Karmėlavos oro uosto į šimtametę grinčią“, – smagiomis akimirkomis dalijasi Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė.

Nenuskriausti: senovėje nieko panašaus į bernvakarius dabartine prasme nebuvo, tačiau ir vyriškoms kompanijoms Rumšiškių muziejuje pasiūloma veiklų. / I. Daubaraitės, Lietuvos etnografijos muziejaus, R. Žaltausko, E. Braziulienės nuotr.

Svarbiausia – rasti savo žmogų

„O jeigu vestuvės vyks be piršlybų, mergvakario ir bernvakario? Ar tai gali turėti įtakos šeimos sutarimui, tarpusavio supratimui?“ – teiraujamės pašnekovės.

„Ar galime įsivaizduoti gyvenimą be švenčių ir netgi pramogų? – klausimu į klausimą atsako muziejininkė. – Šventė, paliečianti širdį, suartina, sukurdama bendrų prisiminimų. Pramogos kelia teigiamų emocijų, leidžia pailsėti, atsipalaiduoti, be šito nebūsime sveiki nei fiziškai, nei dvasiškai. Tačiau, žinoma, ne prašmatnios piršlybos ar išskirtiniai bernvakariai ir mergvakariai lemia šeimos santarvę. Svarbu nesuklysti ir surasti savo žmogų. Sakoma: nors ir iš pirties, by tik prie širdies.“

V. Olechnovičienė laikosi nuostatos, kad visais laikais šeima buvo ir yra pagrindinė žmogaus ugdymo mokykla: „Ji yra ir tautos fizinis ir dvasinis lopšys. Jei tradicijos sunyksta šeimoje, jos sunyksta ir tautinėje bendruomenėje. Kai sunyksta tradicijos, žmogus ir tauta netenka dorinės, dvasinės atramos. Vartotojiškos visuomenės dėsniams skverbiantis į žmonių santykius, kai moterys „vartoja“ vyrus, nes jie turtingi, įtakingi ar kitaip naudingi, vyrai „vartoja“ moteris, kol jaunos ir gražios, skiriantis net ne po kartą, šeimos tradicijų puoselėjimas, ieškant jose gyvenimo išminties ir tvirtybės, – taip pat prasminga atspirtis.“

Pašnekovė džiaugiasi pastaraisiais metais pastebinti vis dažnėjančią tendenciją, kai vasarą Lietuvos emigrantai grįžta į tėvynę šeimos šventėms ir dalyvauja muziejaus užsiėmimuose.

Paklausta, ko palinkėtų jauniems žmonėms, kurie ruošiasi pirštis, švęsti mergvakarį ir bernvakarį, V. Olechnovičienė neslepia nuoširdumo: „Kad ir kur ir kaip švęstumėte, tegu šventė paliečia jūsų širdis – tada išliks ilgam. Pasikartosiu: svarbiausia – ne šventė, po kurios ateis ilgesnė kasdienybė, todėl nesuklyskite pasirinkdami savo žmogų, su kuriuo ir kasdienybėje gera. Ir dar: niekada nepamirškite, kad mylėti – nereiškia turėti. Tradiciškai palinkėsiu darnos ir skalsos – šiuose dviejuose žodžiuose telpa viskas.“

Pagal senąsias tradicijas nesuskubusiems susituokti iki gavėnios pradžios tekdavo laukti ilgas septynias savaites iki Velykų. „Užgavėnės po truputį artėja, ar nevertėtų apsisprendusiems suskubti?“ – šelmiškai provokuoja Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė V. Olechnovičienė.

Senolių išmintis

Kaip vadindavo piršlybas? Seniau ši vestuvių dalis turėjo ir kitokių pavadinimų, pavyzdžiui, Žemaitijoje – zalietos, o pietinėje Dzūkijoje – svocija. Terminas piršlybos – literatūrinis, atsiradęs bendrinės kalbos norminimo pagrindu.

Kada geriausia pirštis? Besiruošdami būti piršliais, tuokdamiesi žvilgtelėkite ir į mėnulį. Mat sakydavo, kad gero vyro iš jaunaties piršlybų nelauk: dūks gyvenime, nenurims. Sengalyje sukurta šeima dažnai išyra. Taigi, geriausias laikas piršlyboms ir vestuvėms – per priešpilnį. Pokalėdinis mėsiedo laikotarpis, kuris baigiasi Užgavėnėmis, buvo tradicinis piršlybų ir vestuvių metas senajame kaime.

Įdomybės iš senovinių piršlybų

• Aukštaitijoje, Kupiškio krašte, priimti piršliai, kalbėdami apie reikalą, geria ir vaišinasi, nes šeimininkė ant stalo padeda sūrį, sviesto, papjausto skilandžio. Sūris yra tradicinis valgis per piršlybas. Kai jaunikis labai ilgai sau renkasi žmoną, sakoma: „Vos devintam sūry apsiženijo“ – vadinosi, piršosi devyniuose kiemuose, kur buvo vaišinamas tam prapjautu sūriu.

• Žmonės sako: „Kai jaunikis žiūri į paną, tai jis savo meilę reiškia, o jei į piršlį ir dar kišenes čiupinėja, tai galvoja apie pasogą“ (E. Dulaitienė (Glemžaitė), „Kupiškėnų senovė“).

• Dzūkijoje, jei pasitaiko piršliauti mėgėjas, kuris dažnai nuo vienos mergos važinėja į kitą, reikalaudamas didelio kraičio, tokiam bernui, su tikslu jį įžeisti, siunčiamos užugėrų išlaidos su žirnių virkščių „gabana“. Tuo parodoma, kad mergos tėvai nenori daugiau turėti reikalo su šiuo bernu ir su jo tėvais. Sakoma tada, kad bernas gavo „virkščių vainiką“. Bet tasai atsitinka retai, kadangi „virkščių vainiką“ pasiųsti reiškia skaudžiai berną įžeisti, ir paprastai taip daryti vengiama (V. Krėvė-Mickevičius, „Dzūkų vestuvės“).

Mergvakariai Lietuvos etnografijos muziejuje

• Mergvakario dalyvės patiria kelionę laiku: nusikelia į senovės kaimą, aukštaitišką sodybą ir specialiai tam išdabintą namą – grinčią. Prisimenant tradicinius vestuvių veikėjus ir jų pareigas, pasiskirstoma vaidmenimis. Išrenkama vyriausioji pamergė. Pamergės puošia nuotaką senoviniais vestuviniais drabužiais, mokomasi pagal tradicijas tinkamai juos apsirengti ir dėvėti. Nuotakos plaukai tradiciškai sušukuojami. Prisimenamos svočių pareigos. Pasimatuojama įvairi moteriška galvos danga. Atrandamas šeimos židinys ir atkuriama senovinė atsisveikinimo su gimtaisiais namais apeiga. Pinant vainikus išsiaiškinamos jų prasmių variacijos. Pasidalijama tradiciniais patarimais nuotakai, kaip elgtis per vestuves, kad santuokinis gyvenimas būtų sėkmingas, o netekėjusioms merginoms – kaip ištekėti. Ieškoma ryšio tarp senųjų ir dabarties vestuvinių tradicijų ir jų prasmių. Apdovanojama simbolinėmis dovanėlėmis ir primenama, kaip jas galima panaudoti tolesniame vestuvių etape. Edukacija trunka apie valandą.

• Muziejuje galima praleisti ir ilgesnę popietę, juolab kad kasmet atsiranda naujovių, kurias galima įpinti į bernvakario ar mergvakario šventimą.

• Yra galimybė pernakvoti viename iš muziejaus pastatų, išsiperti tradicinėje lietuviškoje pirtyje – taip buvo daroma visuomet prieš didžiąsias šventes, o moterys pirtyse atlikdavo tik joms žinomas apeigas.

• Į muziejų vasarą galima atplaukti ir parplaukti iš jo laivu, muziejuje – pajodinėti ir pasivažinėti arkliais, papietauti karčemoje, regėjusioje Norvegijos ir Švedijos karalius, kukliau pasivaišinti arbatinėje arba, pasitiesus pledą, surengti pikniką išskirtinėje vietoje. Viena vieta, ypač pamėgta mergvakarių dalyvių, kurią dažnai pasiūlome dėl ypatingo kaštono, simbolizuojančio amžinąją meilę. Siūloma aplankyti naujas ekspozicijas, parodas ir kitokias edukacijas, susijusias su vestuvių papročiais.

• Duonos kepimo edukacija dažnai įterpiama tarp pikniko ir mergvakario edukacijos. Pagal tradiciją savarankiškas duonos kepimas žymėjo mergavimo pradžią. Praėjusiais metais pabandyta kepti karvojų – ypatingą vestuvinį pyragą.

• Dekoratyviųjų sodų tradicija, prasiskynusi kelią į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, tiesiog įpareigojo muziejininkus sugrąžinti ją į mergvakarių ir vestuvių šventes. Sodas – pasaulio modelis, o šeima – naujai kuriamas pasaulis.

• Žvelgiant tradiciškai, be edukacinio užsiėmimo bernvakario proga „Kiek vaikelio (vaikino) vestuvės, tiek paršelio skerstuvės“ (žemaičių priežodis), yra ką papildomai pasiūlyti ir vyriškai kompanijai: pasistatyti „namą“ (edukacinis užsiėmimas „Pasistatyk namą“), išsiaiškinti kontrabandininką (orientacinis žaidimas „Paieškomas kontrabandistas“), pasijusti sumedžiotam tarnauti caro kariuomenėje ketvirčiui amžiaus ir išgyventi pabėgimo iš rekrūtų siaubą (Pabėgimo kambarys), paragauti muzikanto duonos (edukacinis užsiėmimas „Muzikuokime kartu“), palavinti kūną žaidžiant kaimiškus jaunimo žaidimus.