Nors prieš ketverius metus Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) kaip reikiant apkarpė mokytojams privalomų pildyti dokumentų sąrašą, tačiau kai kurie pedagogai tarpusavyje vis dar „pasibėdavoja“ dėl per didelės biurokratinės naštos – esą vaikų pažinimą ir ugdymą užgožia popierizmas.

Po kiekvienos pamokos pildomi dienynai – įrašomi moksleivių pasiekimai ar pastabos; rengiami ilgalaikiai ugdymo planai, pasirenkamųjų dalykų programos; klasės auklėtojams reikia informuoti tėvus apie vaiko būklę, ugdymo poreikius, pažangą, mokyklos lankymą – tokius dalykus įpareigoja paruošti ŠMM. Tuo metu mokytojų profesinės sąjungos sako, kad iš kolegų vis dar išgirsta nusiskundimų dėl per didelio popierizmo, tačiau tai anaiptol nėra toks masinis reiškinys, koks buvo anksčiau.

LRT.lt susisiekė su keliais pedagogais, kurių manymu, popierizmas mokyklose vis dar užima per didelę laiko dalį, tačiau nė vienas iš jų nesutiko kalbėti spaudai. Dar keli mokytojai tikino, kad dabar, palyginus su ankstesniu laikotarpiu, dokumentų pildymo tikrai sumažėjo.

„Mokytojai nuolat dejuoja. ŠMM jau senokai panaikino dalį privalomų dokumentų. Daugiausia patys mokyklų vadovai ar mokytojai iš inercijos ar nežinojimo prisigalvoja bereikalingo dokumentų pildymo“, – sako Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius.

Pasak jo, šiuo metu yra susidariusi pilka zona – kritikuojami ŠMM valdininkai, nors už popierizmo kiekį realiai atsakingos pačios ugdymo įstaigos: „Tačiau ministerija puikiai žino, kad mokyklos apsivertusios nenumatytais dokumentais, bet aiškiai nepasako, kad šio kalno nereikia.“

Mokytojai daro tai, ką pasako direktorius

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko pavaduotoja Erika Leiputė-Stundžienė sako, kad bruzdesys šiuo klausimu nėra didelis: „Dažniau mokytojai „pasibėdavoja“ tarpusavyje, nei kažkur kreipiasi. Mokytojai stengiasi vykdyti tai, ką liepia vadovas. Dažnai būna pasakyta, kad taip kuriamas mokyklos įvaizdis. Na, ir mokytojai dažnai sutinka, nenori kenkti.“

Jos žodžiais, yra mokyklų, kuriose pedagogai privalo pildyti savianalizės anketą, braižyti moksleivių pasiekimų kreives. Tačiau, pasak E. Leiputės-Stundžienės, būtina įvertinti, ar dokumentas atneša daugiau naudos nei bereikalingo darbo.

„Kartais daugiau laiko užima auklėjamosios veiklos dokumentų pildymas nei realiai praleistas laikas su auklėtiniais.  Mokytojas iš pradžių ruošia planus, kaip užims vaikus, paskui rašo, ką veikia su klase. Yra mokyklų, kurios aprašinėja kiekvieno vaiko lūkesčius. Auklėtojai turi stebėti vaiko lūkesčių kreivę – kas įgyvendinta, kas ne. Aišku, gerai, jei tai daroma galvojant apie ugdymo kokybę, bet, jei tai daroma dėl didesnio popierių skaičiaus, negerai“, – aiškina LŠDPS pirmininko pavaduotoja.

Paklausta, ar nemano, kad pedagogas ir be kreivių tėvams gali papasakoti apie moksleivių gebėjimus, E. Leiputė-Stundžienė sako su tuo sutinkanti: „Manau, kad gyvas pažinimas  yra daug reikšmingesnis, nei popierinis.“

Vis dėlto pašnekovė pabrėžia, kad popierizmo kiekis, krentantis ant pedagogų pečių, priklauso tik nuo konkrečios mokyklos administracijos.

Patys mokytojai nesugeba paaiškinti, kodėl pildo dokumentus

„Paklausti, kam reikalingi [neprivalomi – LRT.lt] dokumentai, mokytojai negali rišliai paaiškinti. Dažniausias pasakymas būna, kad, jei kas ateis, turėsiu, ką parodyti. Ir niekas negali paaiškinti, kuo remiantis jie tai daro. Bet mokytojai, kaip ir daugelio specialybių atstovai, geriau užsidengia popieriais – tada jaučiasi drąsesni. Jei mokytojas dokumentais bando užsidengti nuo direktoriaus, tai direktorius – nuo Švietimo skyriaus“, – aiškina A. Jurgelevičius.

Jo teigimu, kai kuriose mokyklose vis dar reikalaujama parengti kiekvienos pamokos planą. Tačiau tai esą tikrai negarantuoja pačios pamokos kokybės.

„Esmė ta, kad mokyklos valdžia gali reikalauti bet ko, bet pats mokytojas nesuvokia, jog jis neprivalo tenkinti to reikalavimo. Pedagogams neužtenka drąsos ar išminties pasakyti, kad jam šito nereikia“, – įsitikinęs mokytojų atstovas.