„Nemačiau Aurelijaus nei girto, nei pagiringo. Jis dirbo viešuosius darbus, nebuvo tinginys. Negaliu pasakyti, kad jis smurtavo prieš savo vaikų motiną, policija jokių smurto atvejų nenustatė. Tai buvo eilinė kaimo šeima, kuri bandė kabintis į gyvenimą, turėjo planų“, – teigia gerai Saviečių kaime gyvenusią šeimą pažinojęs seniūnas Valentinas Tamulis. Jo manymu, vaikžudžiu vyras galėjo tapti dėl psichikos problemų. Po kraupaus įvykio Kėdainių rajone, pirmadienį prezidentūroje nutarta steigti instituciją, kuri koordinuotų savivaldybėse vaiko teises prižiūrinčių tarnybų veiklą. Ar tokios institucijos tikrai reikia? O gal tetrūksta noro ir lyderystės siekiant vaiko teisių apsaugą pakelti į kur kas didesnį lygį? Apie tai – pokalbis su socialinės apsaugos ir darbo ministre Algimanta Pabedinskiene, vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene ir Pelėdnagių seniūnijos seniūnu Valentinu Tamuliu.

– Pone Tamuli, jūs geriausiai pažįstate šeimą, kurioje įvyko tragedija. Kokia tai šeima?

– Eilinė kaimo šeima, gyveno gana skurdžiai, tačiau bandė kabintis į gyvenimą. Pirmas vaikas gimė 2009 metais, antras – 2011, kiti du – 2014 ir 2015 metais. Vaikų mama mėgdavo palakstyti, palikdavo vyrą su vaikais arba pabėgdavo su vaikais. Dėl to vyras kreipdavosi į seniūniją, tačiau vėliau pora susitaikydavo. Susibarusi su vyru, moteris paprastai bėgdavo pas motiną, gyvenančią Jonavos rajone. Ir būtent dėl šios moters lakstymų iš namų pernai balandį ši šeima atsidūrė socialinės rizikos šeimų sąraše.

– Ne dėl vyro girtuokliavimo, smurtavimo?

– Ne. 2014 metais ši šeima gaudavo socialinę pašalpą, už kurią reikėjo atidirbti visuomenei naudingus darbus. Vyras Aurelijus tuos darbus ir dirbo. Jis atmindavo į darbą dviračiu, aš jo niekada nemačiau nei išgėrusio, nei pagiringo. Jis nevengė jam duotų darbų, ko negaliu pasakyti apie kitus gyventojus.

– Kaip šis vyras elgdavosi namuose? 

– Esu ne kartą buvęs tos šeimos namuose ir vienas, ir su socialine darbuotoja. Nuo praėjusių metų balandžio socialinė darbuotoja šeimoje lankėsi 14 kartų, policijos inspektorius – 7 kartus. Ir nė karto vyras nebuvo aptiktas neblaivus, nebuvo matyti ir besimėtančių tuščių butelių nuo alkoholio. Šeima socialinės pašalpos negaudavo, nes Aurelijus buvo paveldėjęs tėvo ūkį ir teigė pradėsiąs ūkininkauti. Šeima gyveno iš išmokų už vaikus, vyras taip pat gaudavo išmokas už pasėlius, dirbo miške, ruošdavo malkas ir jas parduodavo. Žmonės pasikeitė langus, gimus ketvirtam vaikučiui, nusipirko skalbimo mašiną, įsirengė hidroforą. Galiu pasakyti, kad Aurelijus rūpinosi šeima.

– Kuo jūs sau aiškinate tai, kas įvyko?

– Labai sunku pasakyti. Po kraupaus nusikaltimo, besiaiškinant įvairias aplinkybes, sužinojau, kad Aurelijus yra baigęs specialiąją internatinę mokyklą.

– Jis turėjo sveikatos sutrikimų?

– Manau, kad į tokias mokyklas vaikai patekdavo ne dėl to, kad blogai mokėsi.

E. Žiobienė: Į tokius internatus patekdavo vaikai, turintys elgesio arba sveikatos sutrikimų.

– Kokia buvo jo psichinė sveikata jūs, aišku, nežinote?

– V. Tamulis: Tikrai ne. Mes nedisponuojame informacija apie seniūnijos gyventojų psichinę sveikatą ir galimus sutrikimus. Mums niekas jos neteikia ir neteiks.

– Tai, kas įvyko, jūs aiškinate psichikos problemomis?

– Kitokio atsakymo neturiu. Dar gruodžio 11 dieną Aurelijus buvo likęs namuose su dviem mažaisiais vaikais, kai jo sugyventinė Lina su vyresnėliais buvo atvykusi į seniūniją pasiimti kalėdinių dovanėlių. Moteris buvo pasipuošusi, linksma. Kiek teko lankytis jų namuose, visada čia būdavo šilta, maisto netrūko, vaikai būdavo aprengti.

– Ponia Pabedinskiene, galima kurti kiek nori institucijų, ginančių vaiko teises, bet tokį atvejį, apie kurį kalbėjo seniūnas, vargu ar numatysi. Juk žmogus nebuvo girtuoklis, tinginys. Kaip tai vertinate?

– Aš kol kas atsakymo neturiu. Viena aišku – jei žmogus turėjo sveikatos problemų, kažkurioje grandyje tai buvo „pražiūrėta“: arba socialinis darbuotojas neturėjo įgūdžių identifikuoti problemos ir kreiptis į sveikatos įstaigas, arba reikėjo prevencinių priemonių – juk yra visuomenės sveikatos centrai. Instrumentų yra daugybė.

– Ponia Žiobiene, galbūt vaiko teisių apsaugos specialistai galėtų disponuoti duomenų bazėmis apie tam tikrus registrus?

– Taip. Po įvykio kalbėti yra labai sudėtinga. Kad ir ką sakytume, bendradarbiavimas tarp institucijų yra labai fragmentiškas. Mes labai saugome privatų žmogaus gyvenimą, jo asmens duomenis. Tačiau, kai kalbame apie ribinę situaciją, kai tėvų sveikata yra ribinė, vaiko teisių skyriams reikia apie tai žinoti. Tą turėtų žinoti ir policijos pareigūnai, nes kalbame apie vaikų saugumą šeimoje.

– Tačiau šįkart jokių akivaizdžių smurto atvejų nebuvo, policija lankėsi šeimoje tada, kai sugyventiniai susibarė, o ne susimušė?

– V. Tamulis: Pernai policija į šią šeimą buvo kviesta tik vieną kartą – lapkričio mėnesį dėl buitinio konflikto. Jokio smurto šeimoje tada nebuvo užfiksuota. Niekada nemačiau jokių nubrozdinimų, kraujosrūvų ant moters kūno. Po to, kai šeimoje lankėsi policija, mes po kiek laiko ten nuvažiavome dar kartą. Su Aurelijumi kalbėjausi kieme apie 20 minučių, o socialinės darbuotojos bendravo su Lina. Jos bandė iškvosti, išsiaiškinti, ar Aurelijus smurtauja. Tačiau moteris kategoriškai, net pyktelėjusi ant socialinių darbuotojų, teigė, kad vyras prieš ją rankos nekelia. O Aurelijus man piešė ateities planus, kaip tvarkysis ūkyje, gilins kūdrą, pirks gyvulių.

– Ponia Žiobiene, ar galima sakyti, kad šis įvykis simptomiškas?

Ne. Tai labai nelaimingas įvykis. Tačiau dabartinę sistemą reikia gerinti. Reikia galvoti apie socialinių darbuotojų, vaiko teisių skyrių darbą. Bet užbėgti tokiam įvykiui už akių yra labai sudėtinga.

– Ponia ministre, vaiko teisių apsaugos tarnyba jau kelis kartus siūlė skirti šiek tiek daugiau finansavimo, kad savivaldybėse, vaiko teisių skyriuose visą parą būtų bent vienas darbuotojas. Tai įmanoma padaryti?

– Apie tai mes kalbame nuo 2013 metų, kreipėmės į savivaldybes, merus. Yra įvairiausių formų, kad naktinis darbas arba budėjimas švenčių dienomis būtų užtikrintas. Savivaldybėms atiduota labai daug funkcijų ir šis sprendimas taip pat galėtų būti pačios savivaldybės. Kaštai nėra dideli, kiekvienoje savivaldybėje tikrai galėtų atsirasti vienas kitas etatas, kad vaiko teisių apsauga būtų užtikrinta visą parą. Bet šiandien ne apie kaštus turime kalbėti, o apie žmogų. Mes daug galių atiduodame savivaldai, reikia tik imti ir daryti.

– Gal tas galias reikia atsiimti? Ponia Žiobiene, jūs esate už centralizavimą?

– Aš visada buvau už centralizavimą. Dalis savivaldybių labai gerai tvarkosi, bet šiandien yra 60 savivaldybių ir 60 skirtingų tvarkų. Vieni tvarkosi gerai, kiti – kaip pavyksta, treti vaiko teisių apsaugos darbuotojais ar socialiniais darbuotojais užkamšo visas skyles savivaldybėje.

– Pone Tamuli, kiek jūsų seniūnijoje yra socialinės rizikos šeimų?

– Anksčiau buvo 22, dabar – 16, su šiomis šeimomis dirba viena socialinė darbuotoja.

– Ar tai normalu? Kiek socialinis darbuotojas turėtų prižiūrėti socialinės rizikos šeimų?

– A. Pabedinskienė: 2013 metais vienas socialinis darbuotojas vidutiniškai dirbo su 32 šeimomis.  Šiuo metu vidurkis yra apie 12-13 šeimų, tačiau mano siekiamybė, kad vienas darbuotojas prižiūrėtų 5, blogiausiu atveju 8 šeimas.

– Ponia Žiobiene, ar jūs pritariate iniciatyvai steigti dar vieną instituciją – vaiko teisių apsaugos inspekciją?

– Manau, kad yra noras stiprinti Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Greičiausiai tai ir būtų ta institucija, kuri metodiškai vadovautų. Nežinau, kas dar galėtų būti.