Verslininkas, kuriam vos penkiolika, – retas atvejis. Vilnietis Petras Šlekys sugeba ne tik programuoti, kurti puslapių dizainą, bet ir sėkmingai vystyti kartu su tėčiu įkurtą verslą. Nors lietuviai dažnai atsisako Petro paslaugų dėl jo jauno amžiaus, užsienyje klientų vaikinui netrūksta.

Nors P.Šlekys itin jaunas, jis turi sveiko, nevaikiško kritiškumo ir tvirtai stovi ant žemės. Vaikinas pabrėžia, kad nenori būti laikomas programuotoju, – jis žmogus, gerai išmanantis informacinių technologijų sritį, verslumą, ekonomiką, itin aktyvus ir mokantis komunikuoti. Jo manymu, labai svarbu gebėti daug dalykų – taip pasiekiama svarbi asmenybės visuma.

Prieš metus kartu su tėčiu verslininku Alfredu Šlekiu Petras įkūrė įmonę. Nors nepilnamečiai mūsų šalyje įmonių kurti negali, šiuo metu jis yra mažosios bendrijos pagrindu įkurtos įmonės akcininkas.

– Kaip prasidėjo tavo kelias į verslą?

– Viskas realiai prasidėjo nuo žaidimo. Žaidžiau „San Andreas Multiplayer“ žaidimą – jis žaidžiamas esamu laiku virtualioje erdvėje, galima prisijungti prie serverio. O serveriai sukurti pačių žaidėjų. Kai žaisdavau tuose serveriuose, vis gaudavau užklausų dėl mokėjimų: už kiekvieną paslaugą prašydavo pinigų. Tada aš pagalvojau: „Kodėl aš turiu mokėti? O kodėl ne jie man moka?“ Iš principo esu verslininkas, nes tiek tėtis, tiek dėdė, na, visi giminėje yra verslininkai. Tad sukūriau savo serverį ir interneto puslapį, nors tada dar neturėjau nuovokos, kaip tai daroma. Tai nutiko prieš ketverius metus.

Kažkas pastebėjęs mano puslapį susidomėjo, paprašė manęs sukurti panašų už 5 litus. Ir aš sukūriau už tokią kainą, nors dabar atrodo juokinga. Aišku, dabar jau kainos kitokios.

– Kiek tau buvo metų, kai pirmą kartą pagalvojai apie nuosavą verslą?

– Aš apie tai galvoju nuolat. Savo verslą pradėjau gal septynerių, kai Nidoje pardavinėjau akmenukus: nudažydavau ir pardavinėdavau turistams už kelis litus. Jie pirkdavo, sugebėdavau įtikinti.

– Informatikos mokytojas tikriausiai pastebėjo tavo talentą?

– Iškart atėjęs į pamoką jam pasakiau, ką moku ir kad man neįdomu mokytis dirbti „Excel“ programa, ir panašiai. Iškart perėjau prie sudėtingesnio lygio, mokiausi programuoti. Galiausiai kelias pamokas klasiokams ir pats vedžiau.

– Kaip bendraklasiai reaguoja į tavo sugebėjimus?

– Jie net nepastebi. Man niekas nieko net nėra pasakęs apie mano kurtus interneto puslapius ar apie mano paslaugų verslą. Na, gal tik užsiminė.

– Manai, jiems tiesiog neįdomu ar tai elementarus pavydas?

– Aš apie tai daug negalvoju. Manau, jiems tiesiog neįdomu. Jie su manimi bendrauja kaip su paprastu žmogumi, nenori manęs išskirti, laikyti kuo nors kitu. Aš kaip verslininkas jiems nereikalingas, reikalingas kaip draugas.

– O norėtum sulaukti pripažinimo kaip verslininkas?

– Mokykloje – ne. Norėčiau, kad kiti verslininkai pastebėtų. Kai išeina koks straipsnis apie mane, sulaukiu ir kritikos: žmonės sako, kad aš niekuo neypatingas, kad, pavyzdžiui, yra koks Jonas, kuris daro tą patį. Visi mano, kad esu kažkoks nerealus programuotojas, bet tai juk nėra kas nors ypatingo. Galbūt nėra daug jaunimo, kuris tai moka, tačiau tikrai yra gerų programuotojų. Aš esu labiau verslininkas. Pavyzdžiui, šiuo metu mes kuriame elektroninę rezervacijų sistemą įmonėms ir aš pats nekoduoju, tai daro kiti programuotojai, patyrę. Aš pats tik kuriu puslapius.

– Žinai bendraamžių, kurie užsiimtų tokia veikla?

– Ne. Žinau žmonių, kurie jauni ir turi savo verslą, tačiau jauniausias iš jų – 17-os. Esu pakviestas į Jaunimo verslo klubą, kuris buria jaunuosius verslininkus, bet ir ten aš jauniausias.

– Kaip klientai reaguoja į tavo amžių?

– Neigiamai. Įmonę ir įkūrėme dėl formalumo, nes jei lietuviams klientams atskleidžiu savo amžių, jiems staiga mano paslaugų nebereikia, pasiūlo susitikti kitą kartą. Lietuvoje žmonės pasitiki nebent tuo atveju, jeigu sulaukia rekomendacijų iš aplinkinių.

– Bendradarbiauji su „Microsoft“?

– Taip, esu jų partneris. Yra tokia jaunimo programa: jie organizuoja įvairius renginius, konkursus, atsiranda galimybė susipažinti su šios bendrovės gyvenimu, bet kada su jais susisiekti. „Microsoft“ bendrovės vardas gyvenimo aprašyme tikrai šiek tiek padeda.

– Kokią matai savo ateitį?

– Planuoju studijuoti informacines technologijas, bet ne Lietuvoje. Galbūt Didžiojoje Britanijoje. Nes, žinia, Lietuvoje problema – pavyzdžiui, „Google“, kurioje norėčiau praktikuotis, mūsų šalyje neturi jokios oficialios atstovybės. Dauguma stiprių įmonių čia atstovybių neturi.

– Turi bent šiek tiek laisvalaikio?

– Visada sakau: pirma pamokos, antra – laisvalaikis, trečia – verslas. Mano laisvalaikis, kaip ir kiekvieno vaiko, – susitinku su draugais, einu pasivaikščioti, žaisti boulingo. Daug kas mano, kad neatsiplėšiu nuo kompiuterio, tačiau tai netiesa. Kiek pažįstu, visi informacinių technologijų specialistai yra aktyvūs, turi įvairiausių užsiėmimų.

– Taip anksti pradėjus verslą, nemanai, kad greitai viskas nusibos?

– Per savo mažą gyvenimą išbandžiau labai daug dalykų. Norėjau būti ir dainininku, ir šokėju. Mano įsivaizdavimas buvo platus ir išbandžiau labai daug sričių. Tačiau visos jos trukdavo po mėnesį, ilgiausiai – pusę metų. O informatikoje esu jau ketverius metus ir planuoju čia dar daug laiko praleisti.