Mokslininkai šiandien vis dar nesutaria, kodėl žmonės jaučia sentimentą okupacijos laikotarpiui, per kurį sovietai trėmė, represavo lietuvius. Kaip reikėtų suprasti tokią nostalgiją? Kaip totalitarinis režimas formavo prisirišimą prie sovietinės sistemos? Kaip turėtume vertinti nostalgiją sovietmečiui iš moralinės ir politinės perspektyvų?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė aiškina, kad nostalgija kyla tam tikrus praeities dalykus vertinant iš dabarties perspektyvos ir santykio su dabartimi. Nostalgiją praeičiai ji vadina retrospektyvine utopija, t. y. žmonės, kritiškai vertindami dabartį, į praeitį ima žiūrėti kaip į utopiją, nepaisant to, kad ta praeitis iš tiesų nebuvo gera.

Visgi profesorė pabrėžia, kad nostalgiją praeičiai jaučiantys žmonės nebūtinai yra totalitarinių režimų gerbėjai ir demokratijos priešininkai.

„Kai esi kritiškas dabarties realijoms, pradedi projektuoti geresnį laiką į praeitį, net jei tada ir nebuvo geriau. Tie žmonės, kurie jaučia nostalgiją praeičiai, nebūtinai norėtų grįžti į Sovietų Sąjungą. Tai kritikos ir protesto prieš dabarties negeroves išraiška“, – svarsto A. Ramonaitė.

 Į tokius dalykus buvo žiūrima kaip į grėsmę, kaip į priešpriešą režimui. 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė atkreipia dėmesį, kad nostalgija praeičiai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Docentės teigimu, nostalgija atsirado kaip reakcija į labai greitus pokyčius, kurie per pastaruosius dvidešimt metų stipriai paveikė žmonių kasdienybę. Jos teigimu, tai nebūtinai kritika, o būdas atsiriboti nuo tikrovės, rasti saugią vietą, kurioje žmogus galėtų išgyventi dabartį. Ji pažymi, kad visai kitaip yra Rusijoje – ten žmonės iš tiesų ilgisi žlugusios sistemos, o valdžia išnaudoja nostalgijos naratyvus propagandai.

„Nostalgija gali būti reflektyvioji arba restauracinė. Daug rusų Sovietų Sąjungos griūtį suvokia kaip katastrofą ir nori ją atstatyti. Lietuvoje matau labiau tą nostalgiją, kuri sietina su saugumu, įprastumu, stabilumu – tai panašu į Vakarams būdingą nostalgiją, kai žmonės ilgisi laikų, kada, jų supratimu, visuomenė buvo stabili. Neabejoju, kad ir Lietuvoje yra grupelė žmonių, kurie norėtų Sovietų Sąjungos atstatymo, bet tai nedidelė visuomenės dalis, kuri nedaro reikšmingos įtakos bendrai nuotaikai“, – sako N. Putinaitė ir atkreipia dėmesį, kad visgi bet koks nepasitenkinimas gali būti pasitelkiamas skatinti restauracinę nostalgiją.

A. Ramonaitė pastebi, kad žmonės jaučia nostalgiją laikams, kai itin svarbi buvo pramonė, stiprios profsąjungos, žmonės vienoje įmonėje išdirbdavo visą gyvenimą. Pasak jos, žmonės jaučia skausmą, kad jų gyvenimas sugriuvo, iš to ir kyla nostalgija. Net jei žmogus gauna ekonominę kompensaciją, jis jaučia, kad neteko orumo, saugumo ir negali įprasminti gyvenimo.

„Jei visi visko būtų praradę vienodai, nostalgijos būtų mažiau. O dabar, man atrodo, žmonės patiria neteisybės jausmą. Tie, kurie keičiantis santvarkai daug prarado, jaučia nuoskaudą, kad kitiems sekasi geriau. Galbūt nostalgijos būtų mažiau, jei turėtume kitokį naratyvą iš politikų. Jei būtų sakoma, kad nepriklausomybė pareikalavo daug aukų – ne tik tiesioginių aukų, žuvusiųjų per Sausio 13-ąją. Jei būtų pasakyta, kad ekonominiai nuostoliai, kuriuos patyrė žmonės, yra jų auka, galbūt tai būtų išsaugoję jų orumą“, – svarsto A. Ramonaitė.

N. Putinaitė dalijasi mintimis, kad tai, ar žmonės sugebės atsispirti nostalgijai, siejasi su kultūriniai ir socialiniais ištekliais, su atsparumu. Ji sako, kad sovietmečiu žmonės nebuvo mokomi savarankiškumo, orumą jausdavo tik tada, kai juos įvertindavo valdžia, pavyzdžiui, apdovanodavo garbės raštais. Tai suformavo žmogų, kuris manė, kad valstybė atsakinga už jo sėkmę gyvenime. Žmonės iki šiol įsivaizduoja, kad už viską atsakinga valdžia.

A. Ramonaitės teigimu, griuvus Sovietų Sąjungai labiausiai nukentėjo darbininkai. Žmonės su aukštuoju išsilavinimu greitai rado, kur pritaikyti savo įgūdžius, o tie, kurių specialybės buvo paprastesnės, nesugebėjo prisitaikyti prie transformacijos. Tyrimai kaip tik ir rodo, kad didesnę nostalgiją jaučia nekvalifikuoti darbininkai, nes jiems buvo sunkiau prisitaikyti.

Taip pat ji sako, kad sovietinis režimas sąmoningai augino tokius žmones, kurie būtų neatsparūs, priklausomi nuo sistemos.

Šiai minčiai pritaria ir N. Putinaitė.

„Žmonės buvo skatinami atsisakyti iniciatyvumo, negalvoti savarankiškai. Į tokius dalykus buvo žiūrima kaip į grėsmę, kaip į priešpriešą režimui. Autoritarinis režimas stengėsi žmones išlaikyti pavaldžius ir bijančius kažko imtis. Tai visuomenei buvo suformuoti tam tikri mąstymo ir elgsenos standartai ir ne visiems pavyko iš to išsivaduoti, todėl ir matome nostalgiją praeičiai“, – sako N. Putinaitė.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: