Ponia Alma – už rankos su Prezidentu

Etaloninė pirmoji ponia

Kai 1998-aisiais prezidentas Valdas Adamkus įžengė į Simono Daukanto aikštės rūmus, kartu su juo čia atėjo ir aukščiausios prabos politinės etikos suvokimas, vakarietiškos politikos tradicijos. Kartu ir valstybės pirmoji ponia, kokios atgavus nepriklausomybę dar nebuvome turėję.

Neįprasta buvo juodu matyti susikibusius rankomis, mat anuomet Lietuvoje artumą taip rodė tik įsimylėję paaugliai, o solidesnėse porose buvo priimta moteriai įsikibti vyrui į parankę. Taip susikibę rankomis jie žengė ir kai V. Adamkus būdavo apsuptas vos ne visuotinės žmonių meilės, ir kai patirdavo nesėkmę.

Kartu: V. Adamkus ne kartą yra pakartojęs, kad jis dėkingas savo žmonai už galimybę baigti aukštąjį mokslą. (Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus nuotr.)

Per dvi V. Adamkaus prezidentavimo kadencijas Alma Adamkienė istorijos analuose ir žmonių atmintyje įsirėžė kaip etaloninė pirmoji ponia, kokią norėtų turėti bet kuri valstybė. Kai reikia, visuomet šalia savo vyro. Kad ir koks džentelmenas yra ponas Valdas, per oficialius renginius ji sugebėdavo gal net ne fiziškai, o kūno kalba lyg per žvirblio žingsnį jį praleisti į priekį, kad ginkdie jo neužgožtų: skirtingai nei kai kurios kitos pirmosios ponios ji niekada neužsimiršdavo, kad žmonės prezidentu išrinko jos vyrą, tad dėmesio epicentras turi tekti jam.

Dėl pavydėtinos inteligencijos ponia Alma visuomet atrodė sava ir tarp pasaulio politikos elito, ir tarp eilinių žmonių.

Dėmesio sau ne tik nesiekė, bet sulaukusi jo bet kokia proga prisipažindavo, kad jaučiasi nejaukiai. Gerus darbus ji darė per daug nesiafišuodama. Savo gerumą ir dosnumą labiausiai skyrė pagalbai vaikams – per penkiolika metų jos įsteigtas ir vadovaujamas labdaros ir paramos fondas parėmė daugybę kaimo mokyklų, vaikų ligoninių, vaikų globos namų. Retas atvejis, kad įžymiam žmogui dar esant gyvam kokiai įstaigai suteikiamas jo vardas. Tačiau Kupiškio rajono Šepetos mokykla (dabar – Šepetos Almos Adamkienės mokykla-daugiafunkcis centras) savo globėjos vardu vadinamas jau nuo 2004 m.

Ponia Alma nemėgo dalyti interviu, sakyti viešų kalbų, bet mielai šnekučiuodavosi su bet kuriame susitikime ją apsupusiais žmonėmis. Ji niekada savo vyro prezidento nepastatė į nepatogią padėtį savo kalbomis. Nesiverždavo viešai reikšti nuomonės, nors V. Adamkus pripažįsta, kad eidamas prezidento pareigas neretai klausdavęs, ką ji mano vienu ar kitu klausimu, ir jos išsakyta pozicija kartais jam padėdavo apsispręsti, kokį sprendimą priimti. Tačiau, prezidento teigimu, ji niekuomet nemėgino kažkaip jo paveikti, nesikišdavo į jo darbo reikalus.

Karališka: iš kitų valstybių pirmųjų ponių ir karalienių A. Adamkienė išsiskyrė oria ir santūria laikysena, išskirtine elegancija, kurią suteikia ne tik drabužis, bet ir pats jį dėvintis žmogus. (K. Vanago/BNS nuotr.)

Viešai paklausta ponia Alma rasdavo nesurepetuotų nuoširdžių ir išmintingų žodžių. Visiems įstrigo, kai V. Adamkus, 2003-iaisiais kandidatuodamas antrai kadencijai, pralaimėjo rinkimus, ji prisipažino šiek tiek nusivylusi, bet pridūrė: „Aš nepralaimėjau, nes laimėjau savo vyrą atgal. Dabar jis vėl bus mano.“

Dėl pavydėtinos inteligencijos ponia Alma visuomet atrodė sava ir tarp pasaulio politikos elito, ir tarp eilinių žmonių. Atrodė, lyg būtų gimusi ir augusi karalių rūmuose, nes jai lyg savaiminės buvo protokolinės vingrybės bendraujant su pasaulio valstybių vadovais ar karališkomis šeimomis. Iš kitų valstybių pirmųjų ponių ir karalienių ji išsiskyrė oria ir santūria laikysena, išskirtine elegancija, kurią suteikia ne tik drabužis, bet ir pats jį dėvintis žmogus.

Viso gyvenimo meilė

Ponia Alma su savo gyvenimo meile Valdu susikibę rankomis ėjo jau aštuntas dešimtmetis. 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose prekybininkų šeimoje gimusi Alma Nutautaitė būsimą vyrą sutiko būdama septyniolikos Vokietijoje, kur 1944-aisiais atsidūrė nuo karo bėgdamos jų šeimos. Jie tiesiog prasilenkė ant lietuviškos mokyklos laiptų, bet V. Adamkus ne kartą prisipažino, kad tai buvusi meilė iš pirmo žvilgsnio, ir pagalvojo, kad, jei kada nors ves, tai tik tokią mergaitę kaip ši. Po kelerių metų jam pavyko užkariauti jos širdį.

Pasibaigus karui, Alma Vokietijoje įstojo į Eichštete įsteigtą lietuvišką gimnaziją, studijavo. Vėliau išvyko į JAV, kur Čikagoje 1951-aisiais susituokė su būsimu Lietuvos prezidentu.

Filantropė: savo gerumą ir dosnumą A. Adamkienė skyrė pagalbai vaikams – per penkiolika metų jos labdaros ir paramos fondas parėmė daugybę kaimo mokyklų, vaikų ligoninių, vaikų globos namų. (R. Medonio nuotr.)

Jaunai porai teko skaičiuoti centus. V. Adamkus ne kartą yra kartojęs, kad jis dėkingas savo žmonai už galimybę baigti aukštąjį mokslą. Nors Vokietijoje Alma studijavo, JAV jai teko eiti dirbti, kad jos vyras galėtų studijuoti. Vėliau, nuo 1962-ųjų, ji 25 metus vadovavo Adamkų įsigytai vasarvietei „Tabor Farm“, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV, čia vyko lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai.

Paskutiniai jų jaukūs namai JAV buvo šalia Čikagos, apsupti ąžuolų ir ponios Almos puoselėjamų gėlynų. Ten viešint V. Adamkus pasakojo, kad net namo projektą teko kiek pakoreguoti pagal šeimininkės pageidavimą, kad būtų išsaugoti ten augantys medžiai.

Dėmesio sau ne tik nesiekė, bet jo sulaukusi kokia nors proga prisipažindavo, kad jaučiasi nejaukiai. Gerus darbus ji darė per daug nesiafišuodama.

Dabartiniai Adamkų namai Turniškėse primena turėtus Čikagoje. „Viską atsivežėme. Noriu konstatuoti tą faktą, kad niekas negali mums prikišti, jog kažką išnaudojome. Iki paskutinių penkių centų – ir tuos atsivežėme iš JAV. Dėl gamtinės aplinkos visuomet juokaujame, kad Amerikoje gyvendami turėjome savo mažą ąžuolyną, o čia turime savo pušyną”, – interviu „Kauno dienai” pasakojo prezidentas.

Pernai rugsėjo 1-ąją Adamkų santuokai sukako 71. Kaip juokauja V. Adamkus, per tiek metų jie niekaip nepajėgia susipykti. „Tam yra viena sąlyga: kur bus pagarba, tarpusavio supratimas, toks ir bus bendras gyvenimas. Kai trūksta pagarbos žmogaus žmogui, ir kyla nesusipratimų, kitokių blogybių“, – prezidentas atskleidė „Kauno dienai“ jų šeimos darnos paslaptį.

Pavyzdys: per dvi jos vyro prezidentavimo kadencijas A. Adamkienė žmonių atmintyje įsirėžė kaip etaloninė pirmoji ponia, kokią norėtų turėti bet kuri valstybė. (Tomo Raginos nuotr.)

Žydintis atminimas

Sušlubavus ponios Almos sveikatai V. Adamkus viltis dėjo į pavasarį. Paklaustas, kaip laikosi žmona, vis kartodavo, kad ji silpna, bet gal pavasarį atgimstant gamtai ateis ir pagerėjimas.

Pavasaris pražydino ponios Almos taip mylimas gėles, taip pat ir Nyderlandų gėlininko Jano Lichtharto išvestas A. Adamkienės vardu pavadintas tulpes. Tokios šviesios, mielos ir taip žmonių mylimos asmenybės vardas labai pritinka nuostabaus grožio pavasario žiedams.

Tačiau jai šis pavasaris paskutinis. Jau kurį laiką A. Adamkienė turėjo sveikatos problemų, o balandžio pabaigoje Vilniaus universiteto Santaros klinikų medikai jai diagnozavo galvos smegenų kraujotakos sutrikimą, atliko skubią operaciją. „Nei žodžio pasakiusi, nei akių atmerkusi nebuvo“, – su skausmu žurnalistams pasakojo V. Adamkus prieš porą savaičių.

Interviu „Kauno dienai“ jis yra sakęs: „Kaune gimiau ir amžinojo pasitraukimo irgi, tikiuosi, pasiliksiu visiems laikams Kaune.“ Šiandien, gegužės 23-iąją, į Kauno Petrašiūnų kapines kartu su gedinčia Lietuva jis atlydės į paskutinio poilsio vietą savo gyvenimo meilę, įstabiąją, nepranokstamąją, mūsų širdžių pirmąją ponią.

Beje, atėjusių su ja atsisveikinti prašoma nenešti gėlių, o joms skirtus pinigus paaukoti filantropiniams tikslams, taip tęsiant A. Adamkienės gyvenimo ir darbų dvasią.