Šiandien portale lankėsi Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko. Seksualinių mažumų teises ginančios organizacijos lyderis papasakojo apie problemas, su kuriomis mūsų šalyje susiduria netradicinės lytinės orientacijos atstovai, atsakė į skaitytojams rūpimus klausimus.

- Kada ir kaip supratote, kad esate gėjus? Ar jūsų niekada netraukė įprastiniai santykiai? Ir kaip tokią naujieną įvertino jūsų tėvai?

- Save, kaip homoseksualą, suvokiau pakankamai vėlai, po instituto, kai man buvo 23-eji. Dėl to, kad tai įvyko taip vėlai, labai gailiuosi, nes praradau galimybę gyventi savo gyvenimą ankstyvojoje jaunystėje. Prisipažinimą atlikau dar vėliau, kai man buvo maždaug 27-eri. Bet tėvai to prisipažinimo negirdėjo, nes buvo iškeliavę Anapilin. Niekas nežino, kokia būtų jų reakcija, galbūt tai būtų proga pasidžiaugti mano atvirumu.

- Kokiais argumentais galima būtų paneigti populiarų teiginį, kad homoseksualumas yra iškrypimas?

- Atsakyčiau amžiną atilsį aktorės Fajinos Ranevskajos žodžiais, kuri teigė, kad homoseksualumas nėra iškrypimas. Iškrypimas yra baletas ant ledo arba ledo ritulys ant žolės.

- Kam reikalingi tie daug triukšmo keliantys homoseksualų paradai, ką jais vis dėlto norima pasakyti visuomenei?

- Teisė į viešus renginius yra konstitucinė teisė, t.y. saviraiškos laisvės teisė. Ir tuo gali pasinaudoti kiekvienas Lietuvos pilietis, be apribojimų. Mes ne vieninteliai, kurie naudoja šią pilietinės išraiškos formą. Noriu priminti, kad pernai buvo daugiau nei 30 panašių eitynių Gedimino prospekte: tarp jų ir policininkų eitynės, ir Kovo 11-os eitynės, ir gegužinės, ir kitos. Pasinaudodami šia teise mes norime atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į susikaupusias LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių asmenų) piliečių žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje bei Europoje. Tai padidiname mūsų matomumą visuomenėje ir skatiname pakantumą kitokiems nei dauguma. Per 2013 metų eitynes Gedimino pr. visuomenė išlaikė tolerancijos egzaminą ir dauguma piliečių priėmė adekvačiai, netgi kaip miesto šventę.

- Ar šiemet vėl žygiuosite per Gedimino prospektą, kelsit visuomenę ant kojų?

- Šiemet "Baltic Pride" eitynės planuojamos birželio mėnesį Taline, o po metų ši teisė pereina Rygai, kur vyks ir "Europride" eitynės. Pakantumo šventė atkeliaus tik 2016 metais.

- Ar turėtumėte apie ką pasišnekėti su P.Gražuliu akis į akį?

- Norėčiau paklausti vieno iš didžiausių šalies homofobų p. Gražulio, ar būti tokiu homofobu jam yra naudinga Lietuvos rinkėjų akyse. Šis politikas po šia vėliava Seime darbuojasi jau 4 kadenciją ir netgi užsimojo eksportuoti homofobiją į Europos Parlamentą, į kurį jis planuoja kelti savo kandidatūrą.

- Kaip manote, ar Petras Gražulis nėra užsislėpęs gėjus?

- Sunku pasakyti dėl Petro atvejo, bet iš pasaulinės praktikos darytina išvada, kad dažnai aršūs homofobai bando paslėpti savo tikrąjį veidą, o kartais netgi savo tikrąją orientaciją. Tokia diagnozė dažnai vadinama vidine homofobija.

- Kada pirmąkart teko patirti diskriminaciją dėl jūsų orientacijos ir koks nemaloniausias iš to prisiminimas?

- Pirmą kartą tai patyriau 1991 m. dirbdamas Lietuvos kino studijoje, kai apie mano orientaciją sužinojo mano kolegos ir, mano nuostabai, nedaug kas priėmė šį faktą. Dėl šios situacijos aš buvau priverstas išstoti iš Kinematografininkų sąjungos. Tačiau ši patirtis mane užgrūdino, sau daviau pažadą niekam neleisti to daryti dar kartą. Deja, šio pažado man sunku laikytis iki šiol.

- Ar su jumis kada buvo fiziškai susidorota dėl to, kad esate gėjus? Jei tai patyrėte, kur – Vilniuje, Kaune ar kitur?

- Taip, buvau užpultas vienoje Vilniaus parduotuvėje, po to, kai 1995 metais sudalyvavau Audriaus Giržado televizijos laidoje "Šeštadienio pokalbiai". Ši patirtis mane paskatino pasirūpinti savo saugumu. Iki šiol stengiuosi vengti tam tikrų susibūrimo vietų nepriklausomai nuo miesto – ar tai būtų Vilnius, Kaunas ar Klaipėda.

- Ar tiesa, kad gėjai veikia kaip masonai, pagal seksualinės pakraipos požiūrį palaikydami vienas kitą darbovietėje, kylant karjeros laiptais, politikoje?

- Tai yra eilinis mitas, vienas iš daugelio. Bičiulystė ir švogerizmas nėra svetimas Lietuvos darbo kolektyvuose. Remiantis šia teorija galima teigti, kad kilimą karjeros laiptais labiau lemia pažintys bei giminystės ryšiai ir tarp heteroseksualių žmonių. Toks nesąžiningas karjeros darymas yra smerktinas, neatsižvelgiant į lytinę orientaciją.

- Kodėl Užsienio reikalų ministerijoje dirba daugybė gėjų, ypač Protokolo skyriuje? Ar tai nėra susiję su ES vykdoma homoseksualumo plėtros politika?

- Vakarų pasaulio praktikoje diplomatinę tarnybą dažnai pasirenka mūsų orientacijos žmonės, kadangi šis darbas susijęs su ilgalaikėmis išvykomis. Mūsų orientacijos atstovai patiria mažiau diskomforto išsiskirdami su artimaisiais, kadangi dažnai neturi šeimų, vaikų. Tai leidžia jiems lengviau atlikti diplomatinės tarnybos pareigas. Kaip yra Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje - nežinau.

- Ar daug politikoje gėjų ir lesbiečių? Pavyzdžiui, mūsų Seime, Vyriausybėje, prezidentūroje – koks gali būti procentas? Nes prisipažinusiųjų – tik keli.

- Visoje visuomenėje yra nuo 5 iki 7 procentų. Pagal šitą logiką galima daryti prielaidą, kad LGBT asmenys dirba ir minėtose įstaigose. Dėl prisipažinimo šiek tiek sunkiau. Turime tik vieną atvirą Seimo narį, bet gyvenimas juda į priekį. Tikiuosi, kad Lietuvoje atsiras daugiau atvirų LGBT asmenų, nes, tarkim, Vakaruose būti atviru politiku yra privalumas rinkėjų akyse. Jie gauna netgi papildomus balsus už savo drąsą. Pavyzdžiui, į Lenkijos parlamentą vienmandatėje apygardoje buvo išrinktas viešas gėjus Robertas Bedronas arba Anna Grocka, tapusi pirmąja transseksuale Lenkijos Seime.

- Iš kokių pinigų išsilaiko jūsų organizacija? Ar yra rėmėjų iš užsienio?

- Mūsų organizacija reguliariai dalyvauja įvairių fondų skelbiamuose konkursuose ir projektuose. Kadangi tai darome profesionaliai bei kompetentingai, mus dažnai lydi sėkmė. Esame finansuojami iš ES lėšų, "Amnesty International", Sorošo fondo. Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai šiame rėmime beveik nefigūruoja. Gauname nedaug paramos iš privačių asmenų. Ir tuo mes niekuo neišsiskiriame iš kitų nevyriausybinių organizacijų, kurios naudojasi tais pačiais finansavimo šaltiniais. Beje, nuo savo surinktų lėšų sumokame mokesčius, valstybei, "Sodrai", taip prisidedami prie pensijinio fondo Lietuvos senjorams. Žmogaus teisių gynimas reikalauja daug profesionalumo ir žmogiškųjų resursų, todėl šis finansavimas yra svarbus tinkamai atstovauti LGBT žmogaus teisėms Lietuvoje. O tuo tarpu mūsų oponentai homofobijos skatinimui dažnai naudoja valstybinius ir mokesčių mokėtojų resursus.

- Dabar vyksta Sočio olimpiada. Joje dalyvauja ne vienas seksualinės mažumos atstovas. JAV ir kitos civilizuotos šalys specialiai įtraukė keletą gėjų ir lesbiečių į delegacijas, kad parodytų Rusijai, jog nesutinka su joje priimtu seksualinių mažumų įstatymu. Kaip vertinate šią situaciją, kokia jūsų nuomonė apie V.Putino inicijuotą vadinamajį antigėjišką įstatymą?

- V.Putino įstatymą vertinu kategoriškai neigiamai. Tiesa, noriu priminti, kad panašus įstatymas Lietuvoje galioja nuo 2010 metų. Kalbu apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą, kuriame informacija apie homoseksualumą prilyginama neigiamai informacijai. Būtent šio įstatymo dvasia rusiškas ir lietuviškas įstatymai yra panašūs. Beje, lietuviškas įstatymas mums buvo jau pritaikytas, apribojant mūsų teisę į viešąją erdvę, kai negalėjome parodyti savo vaizdo klipo per nacionalinę televiziją. Todėl mes solidarizuojamės su Rusijos LGBT piliečiais, buvome surengę protesto akciją prie Rusijos ambasados.

- Jūs esate gimęs Kaune, bet dabar gyvenate Vilniuje, kuris miestas jums labiausiai prie širdies? Ir kodėl?

- Kaunas mane visada žavėdavo savo aristokratiškumu, ikikarine architektūra. Kaune iki šiol yra nemažai mano draugų nuo mokyklos laikų. Gyvenimas taip susiklostė, kad Vilnius tapo mano miestu, tiesa, su nedraugišku meru priešakyje. Tikiuosi, kad taip bus tik iki artimiausių rinkimų.

- Kuris miestas – Kaunas, Vilnius ar Klaipėda – yra jūsų požiūriu gėjiškiausias? Kodėl?

- Mane žavi Klaipėda, nes turi nuostabų pajūrį ir tokius pat nuostabius vaikinus.

- Jei gyventumėte ne Vilniuje, tai kur? Ir kodėl vis dar neemigravote, juk Lietuvoje taip mažai tolerancijos?

- Man patinka Barselona, norėčiau joje gyventi. Taip pat patinka Paryžius, San Fransiskas (JAV). Prieš 20 metų  ne kartą man aplankė ši mintis, nes tada daugybė mano draugų paliko mūsų šalį. Buvo skaudu tai stebėti. Pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių emigravo jau trečias draugų ratas. Viena ipriežasčių - jie sudaro partnerystę, susituokia su tos pačios lyties užsieniečiais ir pasirenka partnerio šalį. Geroji šio reiškinio pusė - turiu progą aplankyti ne vieną nuostabią, tolerantišką šalį.

Visus atsakymus skaitykite čia.