Povandeninio pasaulio vaizdai kaitina kraują

Šeštadienio interviu apie valdininko kėdę, grėsmes Baltijos jūrai ir norą pabėgti į atogrąžų vandenis

Jūrinių tyrimų centro direktorių Algirdą Stankevičių vyresnės kartos klaipėdiečiai žino kaip Lietuvos jūrų muziejaus kriauklių kolekcijos tėvą. Šiandien jis - valdininkas, sukantis galvą, kaip praplėsti Jūrinių tyrimų centro sienas, atnaujinti ekspedicijų laivą „Vėjas“. Progai pasitaikius, jis vėl norėtų apsivilkti naro kostiumą ir pasinerti į atogrąžų vandenis.

- Šią savaitę Jūs dažniau buvote Vilniuje nei Klaipėdoje. Kokie reikalai vertė minti Aplinkos ministerijos slenksčius?

- Rudenį visi nuima derlių. Jūrinių tyrimų centras irgi pradeda ruoštis pertvarkai. Nuo 2006 metų mūsų valdos padidės. Iš Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento perimsime visas laboratorijas. Nuolatos stebėsime ne tik Baltijos jūroje mums skirtas vietas, bet ir Lietuvos upes, ežerus, tvenkinius.

- Darbų daugės, o kaip sutilpsite nebe pirmos jaunystės pastate, kur įsikūręs centras?

- Geras klausimas. Seniai nebetelpame. Pavasarį turėtume gauti pinigų iš Europos Sąjungos fondų. Statysime priestatą ir lopysime senąjį pastatą. Pinigų reikia ir mokslinių tyrimų laivo „Vėjas“ remontui, kad dar penketą metų jis galėtų mokslininkams tarnauti kaip plaukiojanti laboratorija. Būtų gerai įsigyti mažesnį ir modernesnį laivą. Bet kol tam nėra galimybių ir „Vėjas“ nebloga paspirtis tyrinėjant Baltiją.

Lapkritį į bendrą ekspediciją prie gręžinio „D-6“ jūroje pasikvietėme ir suomių mokslininkus iš panašaus į mūsiškį centro. Norime surinkti kuo daugiau duomenų apie jūros vandens būklę Lietuvos teritoriniuose vandenyse. Jei naftos verslovėje „D-6“ įvyktų avarija, privalome turėti duomenis, kad galėtume palyginti, kokia Baltija buvo anksčiau.

- Šią savaitę mestas šešėlis ant jūrinio verslo, nes paaiškėjo, kad kai kur dar tebėra juodoji buhalterija. Kaip Jūs skatinate pavaldinius? Gal taip pat turite slaptą „vokelių“ sistemą?

- Būčiau laimingas, jei galėčiau prie valdiškų algų bent šiek tiek pridėti „juodų“ pinigų. Esame valstybės finansuojama įstaiga, padėta tarsi po padidinamuoju stiklu. Todėl lieka darbuotojams tik gražiai padėkoti. Centre dirba jūrą mylintys žmonės. Jie puikiai supranta, kad mokslininko darbas ne pats pelningiausias.

- Minėjote, kad nuo 2006 metų daugiau dėmesio skirsite Kuršių marių tyrimams. Kodėl jomis taip susirūpinta?

- Aplinkos ministerija nori sutelkti įvairių sričių mokslininkus, kad jie ištyrę duotų rekomendacijas, kaip švarinti Kuršių marias. Jos kasmet vis labiau dumblėja, seklėja, užželia nendrynais. Norime labiau ištirti ir uosto įtaką marių sūrėjimui. Ne vien uosto gilinimas tam turi įtakos. Manau, kad žvejai neteisūs kaltindami dėl žuvų dingimo tik uostininkus.

- Vis kalbame apie darbus. O kaip praleidžiate savaitgalius? Meškeriojate, iškylaujate su artimaisiais?

- Laisvalaikiu ruošiuosi paskaitoms. Klaipėdos universitete dėstau okeanografiją būsimiesiems hidrologams ir okeanografams.

- Gal dėstytojaudamas esate sugundęs jaunimą ateiti dirbti ir į Jūrinių tyrimų centrą?

- Turiu tokių nuodėmių. Pasinaudojau padėtimi ir sugundžiau ne vieną buvusį studentą darboviete pasirinkti Jūrinių tyrimų centrą. Džiaugiuosi tais jaunais žmonėmis. Jie atnešė naujų vėjų į mūsų įstaigą.

- Dirbdamas Lietuvos jūrų muziejuje „neišlįsdavote“ iš ekspedicijų. Esate nardęs Tolimųjų Rytų jūrose, Karibų baseine, prie Naujosios Kaledonijos krantų. Ar nekyla pagunda vėl pasinerti į gelmes?

- Į Baltiją neneriu, bet į kitų kraštų jūras, prisipažinsiu, dairausi.

- Kas buvo jūsų „krikštatėvis“, paskatinęs žavėtis povandeniniu pasauliu?

- Be jokios abejonės, prancūzų mokslininkas, vandenyno gelmių tyrinėtojas Žanas Žakas Ivas Kusto. Jo gyvenimas, darbai mane žavi ir dabar. Darbo kabinete ant sienos kabo šio garbaus mokslininko portretas. Jis man primena, kad, be žemės, yra ir nuostabus vandens gelmių pasaulis.

- Jei būtų galimybė, ar dar ryžtumėtės leistis į kriauklių medžioklę po vandeniu?

- Ko gero, taip. Nors, kai prieš septynerius metus buvau paskutinėje ekspedicijoje prie Polinezijos krantų, maniau, nardymus į Neptūno karalystę jau būsiu baigęs. Net nusiskutau barzdą, kuri buvo kaip ekspedicijos atributas. Ant vinies pakabinau naro kostiumą, pelekus ir nardymo kaukę.

Ketverius metus, kai pradėjau eiti Jūrinių tyrimų centro direktoriaus pareigas, sėdėjau ramiai ir nuotykių nardydamas jūroje, maniau, nebeieškosiąs. Bet kuo toliau, tuo labiau, pamačius povandenio pasaulio vaizdus, užverda kraujas. Paskutinio taško dėl nardymo dar nededu.

- Bet direktorystės dėl išvykos į ekspediciją nemestumėte?

- Ką gali žinoti. Jeigu pasitaikytų gera dingstis, galiu neišlaikyti.