Ministras Pirmininkas teigia neatmetantis, kad kurį laiką aikštė gali likti išvis be jokio paminklo ir gali tekti skelbti naują konkursą. Apie šią ir kitas aktualijas pokalbis su S. Skverneliu laidoje „Dėmesio centre“.

– Premjere, jums patinka, kaip viskas baigėsi dėl Lukiškių aikštės?

– Man labiausiai nepatinka, kad abejoju, jog jau viskas baigėsi. Čia greičiausiai reikėtų dėti daugtaškį. Kiekvienas turime savo nuomonę, kas ten turėjo būti, buvo galimybė nuomonę išreikšti balsuojant. Antra dalis – Kultūros ministerijos sudaryta ekspertų grupė, kuri priėmė taip pat lygiavertį sprendimą, papildantį žmonių nuomonę.

– Aikštė sutvarkyta. Atskiru konkursu išrinktas monumentas. Deja, kaip paaiškėja, pagal galiojančius dokumentus aikštė turi būti lygaus reljefo, todėl pono Andriaus Labašausko kūrinys aikštėje tarsi atsirasti negali.  Dabar bus teisė pritempinėjama prie fakto. Visa tai visuomenės akyse atrodys gana keistai.

– Teisė prie fakto nebus pritempinėjama, to būti negali. Jei taip ir bus, kad dėl paveldosauginių reikalavimų negalima daryti nieko, kas šiuo metu yra išrinktas konkurso laimėtoju, tai tikrai teisė negali ir nebus pritempta. Kitas dalykas, manęs nenustoja stebinti valstybės institucijos, kurios žino, dalyvauja, mato procesus, nes tai ne šiaip koks eilinis įvykis, ir užima tokią tylos įžadų poziciją. Tada staiga atsibunda ir sako, kad čia kažkas negerai. Ir dar tą išvadą pareiškia, kad negerai, nesiderinę ar aiškiais teisės aktais nepagrindžiančią. Keista, bet yra institucija, kuri turi saugoti paveldą. Ten vertingos savybės dar ir išlikę Lenino aikštės laikų suoliukai ar žibintai. Bet mes nesame ekspertai, tai lieka pasikliauti. Blogiausia, kad mes eilinį kartą susipriešiname ir nei vieno paminklo, monumento negalime pastatyti turėdami vienijančią idėją. Visada turime susipykti, tada bandyti suvienyti visuomenę, įveikti sunkumus, kuriuos patys pasidarėme ir priimti galutinį sprendimą. Panašiai buvo su valdovų rūmais.

– Buvo visuomenininkų iniciatyva. Jie rinko pinigus, darė atskirus konkursus be valstybės. Tada valstybė visuomenininkus paliko antroje vietoje, nors ir Seimas savo rezoliucija skatino bendradarbiauti su Vyčio paramos fondu. Vyriausybė neišgirdo. Galiausiai visuomenininkai su visu Vyčiu nujos į Kauną. Kaip suprantu jau sukirto rankomis su valdžia.

– Viskas truputį ne taip, būkime tikslūs. Priimta Seimo rezoliucija, kad čia turi būti pastatytas Vytis, Vyriausybė čia ir padėjo tašką. Seimo rezoliucija bus įgyvendinta, nes yra visuomenininkai, kurie deklaravo, kad nereikės nei vieno euro, viskas bus pastatyta iš suaukotų lėšų. Tada staiga įsijungė Kultūros komitetas, kuris pasidomėjo nuodugniai, ir mes iš jo gavome dvi žinias: pirma, kad nėra apskritai surinkta jokių pinigų ir tą reikės daryti valstybei, antra, kad neaišku, kas už to stovi ir kas ten dalyvauja, įvairios reputacijos žmonės. Tada Vyriausybė buvo priversta grįžti prie sprendimo.

– Tai Kultūros komitetas tarsi perdavė žinią, kad ta rezoliucija tarsi nėra labai svarbi?

– Tiesiog, jei mes būtume nekreipę dėmesio, tai ta istorija nebūtų pasibaigusi, ir niekas nejudėtų. Taigi mes padarėme sprendimą, kad būtų įtraukta ir visuomenė, ir galiausiai Kultūros ministerija sudarytų ekspertų komisiją, ir pagal labai aiškius kriterijus būtų priimtas galutinis sprendimas. Šiandien vėl matome panašią retoriką, kad monumentas panašus į Vytį turi keliauti į Kauną, ir vėl tai bus pastatyta už visuomenės suaukotas lėšas. Tai vėl ta pati istorija sukasi nuo pradžių. Noriu palinkėti, kad ji būtų galutinai baigta. Jei Kaunas apsisprendė tą projektą įgyvendinti, tai yra miestiečių, miesto valdžios ir visuomenininkų valia. Blogiausia, kad mes nesame išsprendę pačios Lukiškių aikštės problematikos. Gali būti taip, kad kuriam laikui bus aikštė, stiebas, didelė vėliava. Gali būti ir toks variantas, kad teks skelbti ir naują konkursą. Tačiau, jei taip įvyktų, kad monumento teisiškai nebūtų įmanoma pastatyti, tai tada turime surasti formą ir atsiklausti tautos, iš naujo spręsti. Jei pasakome, kad mums reikia Vyčio, tada galime kalbėti apie tai, kokio.

Jei Kaunas apsisprendė tą projektą įgyvendinti, tai yra miestiečių, miesto valdžios ir visuomenininkų valia. Blogiausia, kad mes nesame išsprendę pačios Lukiškių aikštės problematikos.

– Tai jūs sakote, kad dėl viso to, kas čia įvyko, kaltas Karbauskis su visu Kultūros komitetu, nes sėja chaosą?

– Nesakau. Sakau tik tai, kad jei buvo priimta tokia rezoliucija, reikėjo dėti galutinį tašką. Bet tada prasidėjo atsukinėjimai atgal, ir palikti nieko nedarant nebuvo galima. Dėl to ir buvo tas visas procesas. Mes kiekvienas turime savo nuomonę, aš taip pat balsavau, išreiškiau savo poziciją, bet yra demokratinė šalis. Visada, kaip konkursas būtų pasibaigęs, bus dalis žmonių, kurie bus nepatenkinti ir kritikuos.

– Premjere, jūs minite institucijas, suprantu omenyje turite Kultūros paveldo departamentą, kurie patys turėjo įspėti konkurso organizatorius, tačiau ir jūsų potvarkiu yra sudaryta organizacinė darbo grupė. Vienas esminių dalykų, nuo ko tokia grupė ir pradeda, tai surinkti dokumentus, padėti ekspertams ant stalo, kad žinotų, kokie atskaitos taškai.

– Aikštės rekonstrukcija baigta. Monumentą rinko Kultūros ministerijos sudaryta komisija, ir šiandien mes neturime net techninio projekto. Kai jis bus, tada bus galima kalbėti ar jis atitinka tuos reikalavimus, ar ne. Tie pirminiai pareiškimai tokie keisti.

– Iš to ką girdžiu, panašu, kad kitais metais, kaip ir žada Kauno valdžia, gal prie Kauno pilies ar dar kažkur stovės Vytis, o Lukiškių aikštėje niekas nestovės, tik yra tikimybė, kad tai, kas dabar yra, bus išardyta.

– Dar reikia palaukti tą terminą, kuris yra duotas techninei užduočiai parengti. Tada įvertinti – tas monumentas tinkamas ar ne. O jei liepos 6 d. Vytis stovės Kaune, tai bus galima tuo tik pasidžiaugti.

– Kita tema – medikų atlyginimai. Atrodo pirmasis gaisras užgesintas, kitąmet medikų algoms papildomai bus skirta 11 mln. eurų. Akivaizdu, kad tai lašas jūroje, ir tai jokių esminių problemų nesprendžia. Dauguma ekspertų, ypač ekonomistai, kurie gilinasi į medicinos ekonomiką, sako, kad sveikatos apsaugai reikia tiesiog žymiai daugiau pinigų, nes iš vidinių resursų daug nepritaupysi. Tam reikia atlikti mokesčių reformą, didinti mokesčių surinkimą. Ar jūs matote kitų tvarių sprendimo būdų?

– Manau, kelis būdus. Pirmiausia, tai kitąmet turėsime apie 120 mln. eurų medikų atlyginimams finansuoti. Su 11 mln. mes net lauželio neužgesintume, čia tik papildomai. Kitas dalykas, aš tikrai sutinku, kad reikalinga didesnė finansinė investicija į sveikatos priežiūros sistemą, bet ne visai tokia, kokią turime. Jei ir toliau tos ligoninės, kurios yra nerentabilios, neturi pacientų, kur 80 proc. to regiono pacientų renkasi kitas gydymo įstaigas, jei mes tokioms ligoninėms ir toliau pirksime brangią įrangą, su kuria paprasčiausiai nėra specialistų kam darbuotis, o tokio tipo ligoninėje atlyginimas gydytojo gali siekti 2000 eurų, tai kažkas sistemoje yra negerai. Jei tik dėsime pinigus į tokią sistemą, tai po 2 metų bus tas pats. Tos investicijos, kurios buvo padarytos didinant PSDF lėšas sveikatos priežiūrai, jos nuėjo kitur – remontams, įrangai ir t.t. Medikus ne visada tie pinigai pasiekia. Galiausiai ligoninių profilių pakeitimas, tų pačių gydytojų, kurie negali turėti tinkamos kvalifikacijos, nes neturi to krūvio. Dar vienas svarbus momentas – pačio darbo apmokėjimas. Dabar gydytojų darbo užmokestis eina per konkrečios paslaugos finansavimą. Turime pasižiūrėti pačią sistemą ir įkainius, kad jie būtų realūs. Dėl  mokesčių, tai yra tokia pozicija. Ir medikų atstovai Vyriausybėje sakė, kad tiesiog kelkite privalomojo sveikatos draudimo mokestį. Arba yra pasakymas, kad į PSDF mokėtų visi vienodai.

– Premjere, bet tai gera proga tą sutvarkyti, kaip ekonomistai sako – išskaidrinti sistemą. Nevadinti draudimu to, kas nėra draudimas, daryti paprastą mokestį, pridėti jį prie gyventojų pajamų mokesčio, kaip yra Estijoje ir pan.

– Tie pirmi žingsniai kalbant apie mokestinės bazės pakeitimą, jos jau ir Seime susilaukė batalijų, kai bandoma išlaikyti lengvatinius režimus. Tenka ieškoti kompromisų. Pagal individualią veiklą dirbantys žmonės nuo kokio užmokesčio turėtų mokėti gyventojų pajamų mokestį? Dabar moka 5 proc. pagal atskiras profesijas. Vienos yra sąraše, kitų nėra. Kitas momentas, tie, kurie dirba pagal darbo sutartis. <..> Tai yra sisteminiai dalykai, kuriuos reikia padaryti ir tai nėra paprasta. Turime daug interesų, lobistų, kurie stengiasi, kad tam tikros lengvatos liktų. Pažiūrėsime, kaip seksis su šių metų biudžetu. Jei tas žingsnis bus sėkmingas, kitąmet galėsime tęsti. Labai teisingai sakote, ten kur draudimas ir vadinkime draudimu, bet ten, kur mokesčiai, turi būti mokesčiai. Nesu aš šito mokesčio didinimo šalininkas, bet jei visi, kurie turi mokėti, sumokėtume ir perskirstytume lėšas sveikatos priežiūrai, tai ko gero galėtume pradėti pamiršti tai, kas susiję su gydytojų ir slaugytojų algomis.

– Yra valios daryti pokyčius? Karbauskis sako, kad kai kuriose ministerijose neliko politinės vadovybės?

Visose ministerijose yra politinė vadovybė. Bet jei norime, kad ministerijos administracinis aparatas ir struktūra, kuri yra depolitizuota, kur yra valstybės tarnautojai, darytų sprendimus, tai tikrai taip nėra. Politinė komanda, kuri skiriama valdyti ministeriją, turi surasti bendrą darbą ir kontaktą su tais ministerijos darbuotojais, kurie nepriklausomai nuo valdžių pasikeitimo darbą dirba. Jei nėra arba dirba neefektyviai, yra teisėti keliai daryti pertvarkas ir optimizuoti gerinant veiklą. Vienoms ministerijoms tą daryti sekėsi geriau, kitoms prasčiau, bet nenorėčiau tokių vertinimų. Jei kam nepatinka Vyriausybės priimti sprendimai, tai Vyriausybė įgyvendina savo programą. Mes kiekvienas galime turėti savo nuomonę, galbūt įvairiomis dogmomis pagrįstą, ar skirtingą matymą turėti. Tačiau reikia būti vykdomojoje valdžioje norint vykdomąją valdžią vertinti.

– Ilgalaikės problemos ir švietimo sistemoje, ir sveikatos apsaugos sistemoje. Aišku yra resursų optimizuojant tinklą, ypač švietimo sistemoje. Bet apie perskirstymą per valstybės biudžetą. Jau dabar Lietuva neturėdama iš esmės skirtingos sistemos nei Estijoje perskirsto daugiau nei 5 proc. mažiau BVP. Ir tai, panašu, yra ilgalaikė didžiausia problema?

– Taip, tai yra problema. Jei bus priimta tai, kas dabar yra sumodeliuota ir teisės aktai pakeisti, tai tą perskirstymo procentą turėsime geresnį, ypač kalbant apie tas sritis, kurios yra nepakankamai finansuojamos. Kalbu apie tą pačią sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą. Turime ir švietimą, kuris žiūrint pagal vidurkį yra perfinansuotas. Aukštųjų mokyklų reforma yra įsibėgėjusi, jau turime konkrečius sprendimus dėl konkrečių aukštųjų mokyklų tinklo ir kokybės gerinimo, bet vėl matome bandymus daryti spaudimą, padaryti ir sumažinti patekimo į universitetus kartelę. Pradeda manipuliuoti tokiais faktais, kad iš kaimiškų mokyklų vaikai negali stoti į universitetą, kad jų rezultatai blogesni. Bet statistika rodo ką kita. Mes kai kuriose mokyklose turime net aukštesnius rezultatus. Tačiau nuleisti kartelę tai reiškia, kad profesoriai, dėstytojai ir docentai gauna blogiau pasiruošusius nemotyvuotus moksleivius, ir tada turėsime, kad bet kas gauna diplomą ir darbo rinkoje to poreikio neatliepia. Mes negalime leisti kartelės žemyn.