Kas patikės, kad Vyriausybės vadovo žmona puikiausiai apsieina be tarnaičių, namų tvarkytojų ir kitų pagalbininkų, dirba kaip ir dirbusi savo buvusioje darbovietėje ir į darbą kasdien keliauja pėstute?

„Jūs gal juokaujate, ir bendrauju su tais pačiais bendradarbiais, niekas nepasikeitė, tik vyro pareigos, – šypsosi Janina Butkevičienė, Motinos dienos išvakarėse priimdama LRT televizijos „Stiliaus“ filmavimo grupę. – Kartais net ir norėčiau šeimai pietus ruošti, bet dabar mūsų šeimos sekmadienio pietūs dažniau vyksta dukros namuose. Tačiau mielai vyrui lyginu marškinius, skalbiu, ruošiu nesudėtingus valgius, tačiau mažai būname namuose, juk esame tik dviese.“

Su Vyriausybės vadovo žmona galima šnekėtis šiltai ir paprastai ir ji net neslepia, jog nemėgsta staipytis prieš TV kameras. Tačiau pokalbio metu aiškėja ir kitų įvairių temos posūkių. „Viliuosi, kad žmonės manęs nepažįsta ir man tai patinka“, – sako Janina Butkevičienė, pastebinti, jog gatvėje sulaukia pasisveikinimų ar malonių šypsenų.

„Būtų mano valia, atskirčiau vyro darbą nuo mūsų asmeninio gyvenimo, bet puikiai suprantu, jog žmonėms įdomu, kaip gyvena aukštas pareigas užimantys žmonės, kokios jų vertybės, kas jiems svarbu, kai pasikabina į spintą dalykinį kostiumą“, – viešumo svarbą pripažįsta Janina Butkevičienė.

Iš tiesų, kaip gyvena premjero šeima, kaip atrodo jų namai ir kodėl ponia Janina niekada nesidomi kitų užgyventais gėriais? „Stebiuosi, kai kiti tyrinėja pareigūnų turto deklaracijas, bet būna apmaudu, kai neteisingai pateikiami faktai“, – sako Janina Butkevičienė, prisimindama viešumoje nuskambėjusį savo šeimos „praturtėjimą“. – Taip nutiko, kai metų pabaigoje pardavėme savo seną butą ir kitų metų pradžioje ėmėme paskolą, iš to ir atsirado netikėtas premjero šeimos praturtėjimas“, – juokiasi Vyriausybės vadovo žmona, naująjį poros būstą susitvarkiusi pati su pažįstamos dizainerės pagalba. „Rinkomės lietuviškus baldus, taip buvo greičiau ir įmantrumo mums nereikėjo. Aišku, kaip ir kiekvienai moteriai, man patinka puoštis, bet ne paslaptis, kad garsių dizainerių drabužiai – brangūs, jei būtume milijonieriai, turbūt juos pirkčiau, bet net ir jų turėdama tikrai nesipuikuočiau TV laidose ar puslapiuose, nes laikausi nuostatos, kad drabužis, kad ir koks puikus būtų, yra tik daiktas ir brangi jo etiketė žmogui nesukuria pridedamosios vertės.“